Gilusis kosmosas. Pelėdos ūkas (Video)

„Štai taip gali atrodyti mūsų Saulė po 5 mlrd. metų, - pirštu į blausų taškelį Pelėdos ūko centre rodo Šefildo universiteto astronomas Pitas Krauteris (Pete Crowter). – Tai būta žvaigždės, kuri už Saulę buvo masyvesnė maždaug dvigubai. Dabar ji – savo egzistencijos pabaigoje. Jai prasidėjus, žvaigždė nepaprastai išsipūtė ir virto didžiule vėsia raudonąja milžine. Plėtimosi fazės metu mirštanti žvaigždė netenka viso savo vandenilio, kuris atsiskiria nuo branduolio ir pasklinda aplink žvaigždę, apgaubdamas ją ūku. Mirštančios žvaigždės impulsai gena ją supančius vandenilio „patalus“ tolyn į kosmosą. Tai yra mirštančios žvaigždės pelenai.“ Pelėdos ūkas išskirtinis tuo, jog jo centre matyti pelėdos akis primenančios „kiaurymės“. Tai – geometrinės pasekmės to, ką matome. Kai žvaigždė nusimetė išorinius sluoksnius, ji pūtėsi ne kaip ideali sfera, o kaip cilindras. Tamsiosios zonos yra to cilindro galai. Jie sudaro pelėdos akių iliuziją – todėl ūkas ir pavadintas Pelėdos ūku. „Dujų burbulas Pelėdos ūke švyti, nes centre esančios žvaigždės liekanos priverčia nusimestus žvaigždės sluoksnius švytėti, - tęsia mokslininkas. – Toji žvaigždės liekana centre – pasiutusiai karšta. Jos temperatūra – apie 50 tūkst. laipsnių Celsijaus. Taigi, maždaug dešimt kartų karščiau nei mūsų Saulės viduje. Tiesa, tai, kas likę iš tos žvaigždės, yra gerokai mažiau už Saulę.“ „Nesunku pastebėti, jog Pelėdos ūkas (M97) yra skirtingų spalvų, - atkreipia dėmesį Atvirojo universiteto astronomas Endis Nortonas (Andy Norton). – Žalsvos spalvos byloja apie deguonies dujų emisijas, rausvos spalvos burbulo pakraščiai byloja apie deguonies dujų emisijas. Šie elementai buvo išoriniuose mirštančios žvaigždės sluoksniuose. Šie išsipūtė – taip susiformavo ūkas.“

Britų lordas Rosas (Rosse), gyvenęs XVIII a. ir turėjęs anuomet didžiausią pasaulyje teleskopą, paišydavo pamatytų objektų eskizus. Įvadinėje rašinio iliustracijoje vaizduojamas kaip tik lordo Roso eskizas, kuriuo jis atvaizdavo Pelėdos ūką. Juk anksčiau fotografuoti kosminius objektus nebuvo galimybių – astronomijos mėgėjai juos piešdavo. Kai kurie astronomijos entuziastai tai daro ir dabar. Šį ūką 1781 m. atrado Pjeras Mešenas (Pierre Méchain).

„Mesjė kataloge Pelėdos ūkas pavadintas M97. Iš viso šiame kataloge yra tik keturi planetiškieji ūkai. Gali pasirodyti, jog tai – gana reti kosminiai objektai. Tačiau tai nėra tiesa, - pasakoja A. Nortonas. – Kiekviena žvaigždė, kurios masė Saulės masės neviršija daugiau kaip 10 sykių, kada nors evoliucionuos į planetiškąjį ūką. Reikalas tame, kad to mirštančią žvaigždę supančio dujų patalo amžius, vertinant kosminiais masteliais, yra labai trumpas – planetiškieji ūkai paprastai egzistuoja tik 10-20 tūkst. metų. (Pelėdos ūkui, kaip manoma, yra apie 6 tūkst. metų.) Tad nors jie yra gana paplitęs reiškinys, jų matome nedaug, nes jie – labai trumpalaikis fenomenas.“

„Tas pats ir su mūsų Saule, - antrina P. Krauteris. – Palyginimui, Saulė iš viso egzistuos maždaug 10 mlrd. metų. O po to iš jos susiformavęs planetiškasis ūkas – tik 10 tūkst. metų. Kita šių ūkų „retumo“ priežastis – tik ką susiformavus ūkui, jis būna labai mažas. Per teleskopų objektyvus mes matome tuos planetiškuosus ūkus, kurie yra seni ir jau pakankamai išsipūtę, kad juos pamatytum. O jauni planetiškieji ūkai savo dydžiu ne ką tesiskiria nuo žvaigždės.“

„Kai mūsų Saulė pradės virsmo planetiškuoju ūku etapą, ji pūsdamasi praris Merkurijų ir Venerą, - primena E. Nortonas. – Net ir tuo atveju, jei žvaigždės išoriniai sluoksniai Žemės nepasieks, planetoje bus taip karšta, jog apie kokią nors gyvybę joje negalės būti nė kalbos.“

Kiti video ciklo „Gilusis kosmosas“ straipsniai:

Plejadžių sietynas