Gaisras sovietų „Tylos kameroje“, galėjęs išgelbėti „Apollo 1“ įgulą?

TSRS kosmonautų rengimo skrydžiams procedūros septintame dešimtmetyje ne kažin kuo skyrėsi nuo NASA astronautų rengimo skrydžiams procedūrų. Nei vieni, nei kiti tiksliai nežinojo, kaip žmogaus organizmas reaguos į orbitinį skrydį, tad buvo dedamos didžiulės pastangos į kosmosą kilsiančius vyrus paruošti kaip įmanoma geriau – tiek fiziškai, tiek psichiškai. Sovietų kosmonautai psichinio stabilumo testus laikydavo izoliuotoje kameroje, kurią programos nariai (būsimieji kosmonautai) vadino „Tylos kamera“. Tai – spartietiškai įrengta patalpa su minimaliais „patogumais“: metalinė lova, medinis stalas, krėslas, identiškas tokiems, kokie montuojami erdvėlaivių „Vostok“ kapsulėse, tualetas, miniatiūrinė elektrinė viryklė ir ribotas kiekis vandens – prausimuisi ir maisto gaminimui. Kosmonautams „Tylos kameroje“ buvo paliekama ir šiokių tokių „pramogų“: ant sienų būdavo pakabinta loginių žaidimų, kai kuriems programos dalyviams duodavo knygų ar piešimo reikmenų. Ir viskas. Jau iš „Tylos kameros“ pavadinimo nesunku numanyti, kad būsimieji kosmonautai buvo išbandomi ir jutiklinės deprivacijos metodu. Gal ne tokiomis drastiškomis šio metodo atmainomis, kokias su savo pacientais savavališkai atlikinėjo jų sąmonės „perkrovimą“ („restart“) svajojęs atlikti škotų kilmės amerikiečių psichiatras Evenas Kameronas (Ewen Cameron), tačiau vis tiek tai buvo jutiklinė deprivacija – totalus izoliavimas nuo aplinkos dirgiklių. „Tylos kameros“ sienos buvo išmuštos gumos lakštais, kurie absorbuodavo visas iš išorinio pasaulio ateinančias vibracijas. 40 cm storio betoninės sienos sugerdavo visus garsus. Bandymo metu būsimieji kosmonautai „Tylos kameroje“ neturėjo jokio komunikacinio ryšio su išoriniu pasauliu ir bandymo vykdytojais. Su eksperimentus stebinčiais gydytojais jie bendravo įjungdami arba išjungdami lemputes. Užsidegusi lemputė informuodavo kosmonautą, kad reikia ant kūno užsidėti medicininius jutiklius. Savo ruožtu, kosmonautas, įjungdamas lemputę už „Tylos kameros“, informuodavo gydytojus, kad yra pasiruošęs pradėti testą. Skirtingų spalvų šviesos reikšdavo, kad izoliacijos testas baigtas. Vienintelis garsas, kurį girdėdavo „Tylos kameros“ „kaliniai“ – dažnos, atsitiktinės garso transliacijos: kartais nei iš šio, nei iš to pro garsiakalbius užgrodavo klasikinė muzika – taip buvo vertinama, kaip kosmonautas reaguos į malonų šoką. Testo esmė – patikrinti kosmonauto psichinį tvirtumą ir gebėjimą prisitaikyti prie neįprastų situacijų. Sunkiausia tiriamiesiems būdavo ištverti nežinią: jiems nebuvo sakoma, kiek truks eksperimentas. Jis tęsdavosi nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Kad imituojamos sąlygos kuo labiau atitiktų sąlygas kosminėje kapsulėje, „Tylos kameroje“ būdavo pakeičiamas slėgis – kad atkartotų „Vostok“ kapsulės slėgį. „Vostok“ kapsulėse ir „Tylos kameroje“ 68 proc. oro sudarė deguonis. Valentiną Bondarenka bičiuliai ir kolegos žinojo kaip malonų, draugišką puikių fizinių duomenų vyrą. Jis taip pat stengėsi iškovoti teisę skristi į kosmosą. V. Bondarenka buvo 17-asis kosmonautas „Tylos kameroje“. 1961 m. kovo 23 d. buvo dešimtoji jo diena izoliuotoje patalpoje. Įsižiebusi technikų šviesa informavo jį, kad kameroje netrukus bus didinamas slėgis.

Paskutines savo minutes „Tylos kameroje“ V. Bondarenka praleido nuo kūno nusiimdamas biomedicininius jutiklius. Lipnią medžiagą nuo odos jis valėsi alkoholiu suvilgyta medvilnine skiaute. Tačiau jo mintys tą akimirką klaidžiojo kažkur kitur – ko norėti iš žmogaus, 10 parų praleidusio „Tylos kameroje“. Užsisvajojęs V. Bondarenka sviedė alkoholiu suvilgytą skiautę į šiukšlių dėžę, tačiau nepataikė. Skiautė nukrito ant atviros elektrinės viryklės. Kosmonautai dažnai palikdavo ją nuolatos įjungtą – aiškindavo, kad ankštoje patalpoje būdavo vėsu.

Patalpa ir visi daiktai, per dešimtį dienų buvo tiesiog prisigėrę deguonies. Ant įkaitusios viryklės spiralės nusileidusi skiautė užsidegė ir liepsnos akimoju apėmė visą patalpą. Technikams pavyko tučtuojau atidaryti kameros duris. Į patalpos vidų plūstelėjus orui, gaisras bemaž išsyk užgeso (nereikia pamiršti, kad tai buvo ne įprastinis gaisras, o deguonies gaisras – plūstelėjusiame ore deguonies buvo gerokai mažiau nei kameroje, todėl liepsnos numalšo). Smarkiai apdegęs V. Bondarenka buvo rastas ant grindų. Sunku patikėti, tačiau jis tebebuvo gyvas.

Jo būklė buvo baisi. Vilnoniai rūbai ištirpę ir prilipę prie kūno audinių, oda nudegusi, plaukai tebeliepsnoja, užtinusių akių vokai užlipdę akis. „Aš pats kaltas, – dar spėjo sušvokšti V. Bondarenka. – Man labai gaila… Nereikia nieko kaltinti.“

Į apklotą susuktą V. Bondarenką keletas kariškių tučtuojau nugabeno į Maskvos ligoninę. Kosmonautas prašė nuskausminamųjų. Gydytojai į padus – vienintelę nepažeistą kūno vietą, kurią apsaugojo sunkūs batai – suleido morfijaus. Tačiau išgelbėti jo gyvybės, žinoma, nepavyko. 24-erių Valentinas Bondarenka mirė kitą rytą. Oficiali mirties priežastis – šokas ir daugybiniai nudegimai.

Kadangi Tarybų Sąjungoje buvo griežtai laikomasi „tylos įžadų“, Vakarams nei apie V. Bondarenką, nei apie jo incidentą niekas nieko nepranešė. Vėliau viešojoje erdvėje pasirodė spekuliacijų, neva jei sovietai būtų pasidalinę informacija apie V. Bondarenkos tragediją su amerikiečių kosminių programų administratoriais, „Apollo 1“ tragedijos būtų išvengta. Tačiau kažin, ar tai būtų išgelbėję žuvusius astronautus. Septintojo dešimtmečio viduryje JAV mokslininkai puikiai žinojo apie deguonies gaisrų pavojų, tad sovietų perspėjimas vargu ar būtų pakeitęs NASA tyrimų planus.