Pirmasis lietuviškas palydovas „LitSat-1“ praskins kelią ateityje kurti mažųjų palydovų tinklus

Lietuvos kosmoso asociacijos (LKA) direktorius Vidmantas Tomkus teigia, kad pirmieji šalies žingsniai kosmose bus ne tik simboliškai prasmingi, bet ir naudingi.

„Norėčiau pasidžiaugti, kad gruodį į kosmosą kils net du lietuviški palydovai, kuriuos gamina dvi labai ambicingos, jaunatviškos komandos. Man labiau tenka dirbti su Kauno technologijos universiteto (KTU) projektu. Jų kuriamas palydovas „LitSat-1“ atliks pjezoelektrinės palydovų orientacinės sistemos bandymus. Tai bus tam tikras prototipo skrydis, o pagrindinė sistema turėtų būti išbandyta kitame skrydyje 2015 metais“, – sakė V.Tomkus.

Lietuvių eksperimento nauda

Palydovai erdvėje orientuojami, sukant juos apie tris statmenas viena kitai ašis. Didesniuose palydovuose tam naudojami reakcijos ratai – elektros varikliai, sukantys diskus. Tačiau jie užima daug vietos, daug sveria ir naudoja nemažai energijos. Todėl mažų gabaritų palydovams (kurie dar vadinami nanopalydovais) jie netinka.

Šiuo metu nanopalydovai gali turėti tik pasyvias kampinio orientavimo sistemas, kurios nėra tikslios. Lietuvių kuriama sistema, veikianti pjezoreakcijos principu, užimtų mažai vietos, naudotų mažiau energijos ir leistų keisti palydovo padėtį iškart apie tris ašis, naudojant sferos formos masę, varomą pjezoelektrinėmis pavaromis. Tokia sistema būtų kur kas tikslesnė ir išplėstų nanopalydovų galimybes.

„Mažas palydovas turi tam tikrų trūkumų ir jame negalima sudėti tiek daug įrangos, kuri tilptų dideliame palydove, kuris sveria keletą tonų. Dėl to, norint gauti iš mažųjų palydovų tam tikrą ekonominę naudą arba norint juos panaudoti gal net geriau nei didžiuosius palydovus, juos reikia naudoti vadinamuose spiečiuose. Jų turi skirsti pakankamai didelis kiekis, jie turi būti tiksliai orientuoti ir tada visa ta sistema gali dirbti kaip vienas didelis palydovas. Būtent palydovų orientacijai KTU ir kuria pasauline prasme naują sistemą“, – kalbėjo V.Tomkus.

Pavyzdžiui, iš kelių dešimčių ar dar daugiau nanopalydovų, nutolusių per kelis šimtus metrų, suformuota „antena“ galėtų dirbti kaip vienas didžiulis palydovas, kurio konstravimas ir siuntimas į kosminę erdvę kitu atveju būtų kur kas sunkesnė ir brangesnė užduotis.

„Mūsų sukurti komponentai būtų parduodami ir diegiami kitų šalių palydovuose. Tokiu būdu galima užsitikrinti, kad Lietuvoje atsirastų daugiau lėšų, kurias mes dabar gauname tik iš vidinės rinkos arba iš kokių nors fondų. Mums reikia stengtis, kad mūsų eksportas augtų ne tik tradicinėse šakose, kurios dabar sudaro didžiąją dalį mūsų eksporto, bet ir tokiose šakose, kur mes galėtume tikėtis didesnių pelnų. Kosmosas yra ta vieta, kur keli šimtai procentų pelno nieko nestebina“, – teigė V.Tomkus.

Šįmet kilsiančio palydovo „LitSat-1“ komandos užduotis – išmokti tiksliai nustatyti palydovo vietą erdvėje ir jo sukimąsi. Tai bus pirmasis žingsnis ruošiantis pagrindiniam eksperimentui 2015-aisiais. „Tuomet mes jau įdėsime į palydovą tuos varikliukus, o jie, pagal mūsų nustatytus, išmoktus duomenis, palydovą aktyviai valdys ir galės nukreipti“, – aiškino LKA direktorius.

Kas yra pjezoreakcija?

1880 metais buvo nustatyta, kad tam tikrus kristalus veikiant slėgiu jų paviršiuje atsiranda elektriniai krūviai. Šis reiškinys pavadintas pjezoelektra, o medžiagos, kuriose jis įvyksta, vadinamos pjezoelektrinėmis medžiagomis. Atvirkštinio pjezoelektrinio reiškinio metu, pjezoelementas deformuojasi (t.y. pailgėja arba sutrumpėja) veikiant jį elektros lauku ir skleidžia ultragarso bangas. Deformacijos pobūdis priklauso nuo elektrinio lauko krypties. Veikiant kristalą kintama įtampa, jo gabaritai kinta tos įtampos dažniu, o mechaninių virpesių amplitudė priklauso nuo įtampos dažnio.