„Mažus žalius žmogeliukus“ rasime kosminiame šiukšlyne

Tolimoje ateityje pramoninė tarša – akivaizdus mūsų technologinio aktyvumo ženklas – veikiausiai bus matoma ir už šimtų šviesmečių. Ar gali būti taip, kad nežemiškos civilizacijos vieną dieną mus pastebės vien dėl to, kad apsidergėme iki pat ausų? Ir priešingai, jeigu manytume, kad kitos civilizacijos yra bent kiek panašios į mūsiškę, tai galbūt turėtume ieškoti ne gyvybei svarbių elementų, o šiukšlių ir teršalų?

Nežemiško intelekto paieškos (veiklos, kurią įprasta trumpinti SETI – Search for ExtraTerrestrial Intelligence) vykdytojai tradiciškai civilizacijas stengiasi pastebėti danguje ieškodami elektromagnetinės spinduliuotės – pavyzdžiui, radijo bangų – pėdsakų. Kitaip tariant, SETI ilgai stengėsi perimti nežinomų gyvybės formų tarpusavio pokalbius. Kol kas, per 50 SETI instituto veikimo metų, neturime jokių įrodymų, kad Visatoje esama kitų gyvenamų planetų. Tačiau, daugelio mokslininkų teigimu, tai tikrai nereiškia, kad gyvybės nėra: mūsų galaktikoje yra apie 200 mlrd. žvaigždžių, taigi, dar tikrai yra į kur nukreipti savo akį ir ausį.

O dar gali būti, kad mes ne tik kol kas nepažiūrėjome į ten kur reikia, bet ir kad ieškojome ne to, ko reikia arba ne tada, kai reikia. Elektromagnetinio aktyvumo paieškos radijo dažnyje idėja buvo iškelta ir išpopuliarinta tada, kai radijo ryšys buvo populiariausia komunikacijų forma Žemėje, todėl tuo metu mes buvome „radijo triukšmadariai“. Bet, perėjus prie skaitmeninių komunikacijų, mes tampame „radijo tyleniais“. Taigi, jei manytume, kad ir kitos civilizacijos yra kažkiek į mus panašios, tėra tik 100 metų trukmės langas, kuomet jų egzistavimą galėtume aptikti pagal radijo bangų skleidimą. Ir nors mums galėtų pasirodyti, kad šimtmetis – tai ilgas laikas, vertinant kosminiu mastu tai net akies mirksnio nesiektų. Kitaip tariant, norint pastebėti besivystančią civilizaciją, mums reikia ne tik vykdyti dangaus stebėjimus tinkama kryptimi, bet ir padaryti tai kaip tik tuo metu, kai tolima civilizacija jau yra išradusi radiją, bet dar nėra perėjusi prie skaitmeninių technologijų. O žinant, kad mūsų Visata gyvuoja daugiau nei 13 mlrd. metų, bandymas atrasti planetą, kurioje kaip tik šiuo metu vyksta triukšmavimas radijo bangų dažnyje atrodo netgi mažiau išmintingas negu adatos paieška šieno kupetoje, rašo slate.com.

Harvard–Smithsonian astrofizikos centro (JAV) mokslininkas Henry Linas su kolegomis pasiūlė alternatyvų SETI metodą. Neseniai publikuotame moksliniame darbe jie tikina, jog nežemiškos civilizacijos turėtume ieškoti ne pagal radijo triukšmą, o pagal pramoninę taršą kitų planetų atmosferoje. Pramoniniai teršalai yra potencialiai stabilūs, ilgai egzistuojantys junginiai, todėl turime gana neprastą galimybę juos aptikti. Tarkime, mes, žmonės, dabar į atmosferą dideliais kiekiais metame chloro-fluoro-anglies junginius (CFC) – mūsų technologinės veiklos šalutinį produktą. CFC junginių grupė – visai neprastas kandidatas nežemiškos civilizacijos pramoninei veiklai nustatinėti, nes natūraliais būdais jie susidaryti neturėtų. Be to, pramoninės taršos paieškos turėtų mums suteikti didesnį „laiko langą“, kuomet ją galima aptikti. Kai kurie CFC skyla po dešimtmečių, bet esama ir tokių, kurie išlieka stabilūs ištisus tūkstantmečius. Mažesnio stabilumo CFC aptikimas tolimos planetos atmosferoje būtų ženklas, jog ten egzistuoja technologiškai aktyvi civilizacija – panaši į mūsiškę. O jeigu aptiktume tik itin stabilių CFC, tuomet galėtume teigti, jog civilizacija tiriamoje planetoje egzistavo kažkada per pastaruosius 10  000 metų.

Astrobiologai jau vysto būdus aptikti gyvybę už Saulės sistemos ribų ieškant biologinių pėdsakų, egzistuojančios ar egzistavusios gyvybės ženklų, egzoplanetų atmosferose. Todėl technologinių pėdsakų (egzistuojančios ar egzistavusios technologinės veiklos ženklų) paieška yra gana panaši. Analizuojant teleskopo „Kepler“ ir kitų egzoplanetų paieškos misijų duomenis atrandama vis daugiau planetų, kuriose sąlygos nėra visiškai nepalankios gyvybei. Tokiose planetose molekulinio deguonies ir tokių redukuojančių dujų, kaip metanas, derinys galėtų būti nepaneigiamas gyvybės ženklas – bent jau Žemėje šios dujos yra biologinės veiklos produktai. Ir jeigu pagal tokių dujų egzistavimą mokslininkai galėtų neabejodami pasakyti, kad tolimoje planetoje egzistuoja bent jau mikrobiologinė gyvybė, tai CFC atradimas būtų įrodymas, kad gyvybė yra pažangi ir technologiškai aktyvi.

H. Linas su kolegomis mano, jog pramoninių teršalų paieškas tolimose planetose turėtume pradėti jau artimoje ateityje. Jų skaičiavimais, Jameso Webbo kosminis teleskopas, kurio iškėlimas numatytas 2018 metais, tolimų planetų atmosferose galėtų aptikti CFC, jei jų koncentracija būtų dešimt kartų didesnė nei Žemėje. Tiesa, tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu planeta suktųsi apie baltąją nykštukę (tokią žvaigždę, kokia po „mirties“ taps mūsų Saulė). Kitos kartos moksliniai instrumentai galbūt padėti registruoti signalus ir iš planetų, kurios sukasi aplink į Saulę panašias žvaigždes.

Idėja ieškoti kitų civilizacijų pagal jų pramoninius teršalus nėra visiškai nauja. Jau seniau SETI instituto mokslininkai buvo iškėlę idėja, kad jeigu pažangios civilizacijos kada nors ir buvo aplankę mūsų Saulės sistemą, tai turėtume rasti ateivių „šiukšlių“ – liekanų po stebėjimo ir kasinėjimo misijų. Viena tinkamesnių vietų tokių pėdsakų paieškai būtų Mėnulis. Žemės palydove nevyksta itin aktyvi biologinė ir geologinė veikla, todėl jame kitų civilizacijų palikti įrankiai ir šiukšlės turėtų išlikti gerokai ilgiau nei Žemėje. Ir bet kokių šiukšlių, kasinėjimo įrangos ar kitų technologijų galėtume sėkmingai ieškoti Mėnulio paviršiuje.

Galimybė nežemiškų civilizacijų ieškoti pagal pramoninės taršos pėdsakus SETI institutui suteiktų naujų galimybių. Bet pats tyrimo vadovas H. Linas svarsto, ar atmosferos teršalus galima vadinti iš tiesų intelektualios civilizacijos požymiu: „galbūt civilizacijos, labiau išsivysčiusios už mus, turinčios savo SETI programos atitikmenį, manys, jog teršimas yra neprotingos civilizacijos ženklas, nes nėra protinga teršti savo orą.“