Mokslininkai suabejojo, ar vandenį į Žemę atnešė kometos

Nuo rugpjūčio zondas „Rosetta“ tyrinėjo 67P/Churyumov-Gerasimenko kometą, o istorinę gruodžio 12 dieną zondo aparatas „Philae“ nutūpė ant objekto paviršiaus.

Nors netrukus po nusileidimo išseko roboto baterijos, jis spėjo surinkti vertingų mokslinių duomenų. Klajojantį „ledo kalną“ toliau analizuoja zondo „motininis laivas“.

Artimas, precedento neturintis žvilgsnis į kometą padeda mokslininkams spręsti pamatinį klausimą, ar bombardavimo šiais primityviais kūnais metu į Žemę prieš milijardus metų atkeliavo vanduo.

Naujausi duomenys, kuriuos surinko“ Rosetta“ instrumentas „Rosina“, sudarytas iš dviejų masės spektrometrų, kurie „uosto“ nuo kometos 67P paviršiaus sklindančias dujas, rodo, kad ši teorija gali būti klaidinga.

Vanduo Žemėje turi išskirtinę sudėtį. Nors didžioji dauguma mūsų planetos skysčių sudaryti iš vandenilio ir deguonies atomų, labai retais atvejais vandenilio atomą pakeičia deuterio (sunkiojo vandenilio) atomas.

Žemėje tarp 10 tūkst. vandens molekulių randami trys deuterio atomai. Toks vanduo pasižymi tokiomis pačiomis savybėmis kaip ir H₂O, tik yra sunkesnis.

„Rosina“ duomenų pagrindinė tyrinėtoja, profesorė Kathrin Altwegg iš Berno universiteto Šveicarijoje sakė: „Šis santykis tarp sunkiojo ir lengvojo vandens yra labai charakteringas. Negalima taip lengvai jo pakeisti ir jis išlieka ilgam“.

„Palyginę vandenį kometose su vandeniu, kurį turime Žemėje, galime tvirtai pasakyti, ar Žemės vanduo atitinka vandenį kometose“.

Mokslininkų komanda nustatė, kad kometoje 67P yra kur kas daugiau sunkiojo vandens negu Žemėje.Profesorė K. Altwegg BBC „Radio 4“ programai „Inside Science“ sakė: „Tai pati didžiausia kada nors Saulės sistemoje išmatuota sunkiojo vandens proporcija lengvojo vandens atžvilgiu“.

„Ji tris kartus didesnė negu Žemėje. Tai reiškia, kad tokio tipo kometos negalėjo atnešti vandens į Žemę“.

Šie rezultatai sutampa su kitų studijų, tyrinėjusių vandenį skirtinguose kometų tipuose, išvadomis.

Ankstesnių tyrimų metu buvo nustatyta, kad kometų iš Oorto debesies – kosmoso regiono, sudarančio išorinį Saulės sistemos sluoksnį – vanduo taip pat yra kitokios sudėties, negu vanduo Žemėje.

Tačiau mokslininkai ištyrė tik dvi kometas iš Kuiperio juostos, besidriekiančios už Neptūno orbitos: kometą 67P ir kometą „Hartley 2“.

Nors naujausi duomenys rodo, kad vanduo kometoje 67P labai skiriasi nuo vandens Žemėje, stebėjimai Herschelio kosminiu teleskopu anksčiau rodė, kad vanduo kometoje „Hartley 2“ yra lygiai toks pat, kaip mūsų planetos vandenynuose.

Tačiau K. Altwegg mano, kad Kuiperio juostos kometos neatgabeno vandens į Žemę.

„Kuiperio juostos telkinyje turime labai skirtingas kometas, kurios galėjo atkeliauti iš skirtingų ankstyvosios Saulės sistemos regionų“, – sakė ji.

„Kai kuriose kometose turime lengvąjį vandenį, kitose – sunkųjį. Turime manyti, kad visų šių kometų mišinio vanduo bus sunkesnis negu tas, kurį turime Žemėje. Tai veikiausiai atmeta tikimybę, kad Kuiperio juostos kometos tapo vandens Žemėje šaltiniu“, – teigė ji.

Profesorė mano, kad vandenynus mūsų planetoje pasėjo ne kometos, bet asteroidai – kieti uolienų objektai, susiformavę arčiau Saulės negu kometos.

„Tyrinėdami meteoritus, t. y. asteroidų gabalus, jau turime šiek tiek žinių apie asteroidų charakteristikas, ir jos yra labai panašios į mūsų vandens“, – sakė ji.

„Jie taip pat yra arčiau Žemės, taigi labiau tikėtina, kad būtent jie susidūrė su Žeme, negu labai tolimos kometos, skriejančios net už Neptūno“, – pažymėjo K. Altwegg.

Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad atmesti kometų teoriją dar per anksti, ir teigia, kad tam reikia daugiau duomenų.