NASA siūlo Venerą tirti dirižabliais (Video)

Tačiau galvoti apie pilotuojamą misiją į Venerą visada buvo didžiulis iššūkis: Veneros paviršiuje yra milžiniškas 92 atmosferų slėgis – toks pat, kaip pusantro kilometro vandenyno gylyje, o temperatūra siekia beveik 500° C – jokia termoizoliacinė medžiaga neapsaugotų nusileidimo kapsulės nuo perkaitimo ilgesnį laiką, tokioje temperatūroje jau lydosi ir švinas.

Taigi, Veneros paviršiaus visai netinkamas žmonių apsilankymui, tačiau jeigu galvotume įsikurti ne paviršiuje, o Veneros atmosferoje? NASA Sistemų analizės ir koncepcijų padalinio (NASA’s Systems Analysis and Concepts Directorate) Langley mokslinių tyrimų centre mokslininkai pamėgino įvertinti šią idėją.

Ir ji pasirodė visai patraukli. Svarbiausia buvo negalvoti, kad patekti į kitą planetą reiškia būtinai išsilaipinti jos paviršiuje. Jeigu planuotume pabuvoti tik viršutiniuose Veneros sluoksniuose, tokia kelionė tampa visai logiška ir verta svarstyti, ar prieš skrendant į Marsą nevertėtų pirma apsilankyti Veneroje.

NASA mokslininkai pasiūlė Didelio aukščio Veneros tyrimų koncepciją (High Altitude Venus Operational Concept, HAVOC).

50 kilometrų virš Veneros paviršiaus atmosferos slėgis beveik toks pat, kaip ir Žemės paviršiuje, sunkio jėga – tik šiek tiek mažesnė, o temperatūra 50 km yra maždaug 75° C, tai vos 17 laipsnių šilčiau nei aukščiausia temperatūra, užfiksuota Žemėje. Palyginimui, Marso paviršiuje vidutinė temperatūra yra minus 63° C, o sunkio jėga – beveik tris kartus mažesnė, nei Žemėje.

Tačiau Veneroje galima išgauti daug daugiau Saulės energijos, tai pat jos atmosfera 50 km aukštyje apsaugotų nuo kosminės radiacijos – jos lygis būtų toks pat, kaip ir Žemėje.

Marse astronautai be apsaugos priemonių gautų apie 0,67 milizivertus radiacijos per dieną, o tai yra 40 kartų, nei Žemėje. Pakankamą apsaugą suteiktų tik kelių metrų gylyje įrengtos patalpos.

Venera, būdama arčiau Saulės, gauna 40 procentų daugiau energijos nei Žemė, ir net 240 procentų daugiau nei Marso paviršius.

Taip pat svarbu, kad Venera būna gerokai arčiau Žemės ir dažniau, nei Marsas. Todėl, pasirinkus tinkamą laiką, skrydis į Venerą užtruktų 440 dienas, naudojant dabartines reaktyvines technologijas: 110 dienas truktų kelionė pirmyn, 30 dienų buvimas Veneros atmosferoje, ir 300 dienų skrydis atgal. Be to, būtų galimybė nutraukti misiją ir pradėti kelionę atgal į Žemę iš karto po atvykimo.

Skrydis į Marsą truktų apie 500 dienų, tai tik buvimas kosmose. Realiai kelionė truktų 650-900 dienų ar dar ilgiau, nes, nuskridus į Marsą, nepavyktų, iškilus kokioms nors nepalankioms aplinkybėms, iš karto pasukti atgal – astronautai turėtų laukti palankios Žemės ir Marso pozicijos.

Didelio aukščio Veneros tyrimų koncepciją numato eilę misijų, pradedant robotų-zondų pasiuntimu į Veneros atmosferą. Po to sektų pilotuojamas skrydis į Veneros orbitą, dar vėliau – nusileidimas į jos viršutinius atmosferos sluoksnius.

Vėliau du žmonės galėtų praleisti vienus metus tyrimų stotyje atmosferoje, o galiausiai – komandos galėtų pradėti keistis, užtikrinant nuolatinį žmonių buvimą, o tyrimų stotis – plėstis, prie jos prijungiant naujus modulius.

Tyrimų stoties Veneros atmosferoje įkūrimas.

1 etapas: robotų-zondų žvalgyba.

2 etapas: astronautų misija, praleidžianti Veneros orbitoje 30 dienų.

3 etapas: astronautų misija Veneros atmosferoje 30 dienų.

4 etapas: 1 metų misija atmosferoje.

5 etapas: nuolatinė stotis atmosferoje.

Pagrindinis šios koncepcijos elementas – pati tyrimų stotis, plūduriuojanti Veneros atmosferoje. NASA siūlo, kad tai galėtų būti heliu užpildytas ir saulės energija varomas dirižablis. Robotams skirta versija būtų 31 metrų ilgio, o žmonių įgulai - 130 metrų ilgio, su daugiau nei 1000 kvadratinių metrų saulės energijos modulių, gondola apačioje, kurioje būtų gyvenama patalpa ir transporto priemonė pakilti į Veneros orbitą.

Kelionė į Veneros atmosferą būtų sudėtingas uždavinys. Visų pirma todėl, kad nebūtų jokio paviršiaus, ant kurio reiktų nusileisti.

Nusileidimo aparatas įskristų į Veneros atmosferą maždaug 7200 metrų per sekundę greičiu, ir per septynias minutes sulėtėtų iki 450 metrų per sekundę, o tuomet išskleistų parašiutą.

Po to dirižablis pradėtų pūstis, kol visai sustotų ir pradėtų plūduriuoti Veneros atmosferoje, maždaug 50 kilometrų aukštyje.