Visa tiesa apie „Mars One“ atranką: nei sutarčių, nei pinigų, nei paaiškinimų...

Buvęs NASA mokslininkas, daktaras Josephas Roche, fizikos ir astrofizikos mokslų laipsnį įgijo Dublino Trejybės koledže, o šiuo metu gyvena vildamasis tapti Raudonosios planetos kolonistu. Vis dėlto nuo projekto pradžios mokslininkas aptiko ne vieną „Mars One“ trūkumą, apie kurį papasakojo interneto leidiniui medium.com.

Prabilti buvo sunku, bet jį paskatino tai, kad visa žiniasklaidoje pasirodanti informacija apie „Mars One“ – privačią iniciatyvą, kurios autorius yra Nyderlandų pilietis Basas Lansdorpas – yra be kritikos krislelio. Labiausiai jį siutina melas, kurį nepaliaujamai platina visi žiniasklaidos kanalai – kad „Mars One“ gavo daugiau nei 200 000 paraiškų iš žmonių, kurie norėjo mirti kitoje planetoje. Iš tikrųjų šis skaičius yra šiek tiek mažesnis. 2761.

O matant atrankos procesą iš vidaus, J. Roche nepasitenkinimas tik augo. Vienas iš rimčiausių nepasitenkinimo atrankos procesu veiksnių – „perkamos“ vietos kosminiame laive į Marsą. Jeigu toks kada nors pakils. Be to, vis dar iš kandidatų neišbraukti projekto dalyviai raginami „paaukoti“ pinigus, kuriuos jie galimai gauna už interviu tai pačiai „Mars One“ organizacijai. O tai labai jau keista – kam gi tokie „kišenpinigiai“ organizacijai, kurios projekto sąmata yra skaičiuojama milijardais dolerių?

„Kai prisijungiate prie „Mars One bendruomenės“ – tai įvyksta automatiškai pateikus kandidato paraišką – jums pradedami skaičiuoti taškai. Gaunate taškus už dalyvavimą kiekviename atrankos proceso raunde, o vėliau vienintelis būdas gauti daugiau taškų – pirkti „Mars One“ atributiką arba aukoti jiems pinigus“, - medium.com žurnalistui rašė dr. J. Roche.

„Bendruomenės nariai“ taškus gali pelnyti pirkdami „Mars One“ logotipais pažymėtus marškinėlius, bluzonus, plakatus, o taip pat per dovanų ar aukojimo sistemą. Taip pat „Mars One“ priima stambesnes investicijas iš savo rėmėjų. Taip pat pinigus stengiamasi surinkti iš žiniasklaidos. Vasarį kandidatams buvo išsiuntinėtas „patarimų“ rinkinys – kaip elgtis su žiniasklaidos priemonių interviu prašymais. Vienas iš patarimų buvo toks: „Jeigu jums pasiūlo užmokestį už interviu, tuomet nesidrovėkite jo priimti. Ir maloniai prašome 75 proc. gauto pelno paaukoti „Mars One“.

Anot J. Roche, tokio reitingavimo rezultatas – kad patys perspektyviausi „kolonistai“, taip pat „Top 10 kandidatų“, kuriuos praėjusį mėnesį aprašė leidinys „The Guardian“ – iš tikrųjų tėra žmonės, kurie sugeneravo daugiausiai pinigų „Mars One“ projekto vadovams. Projekto atstovė spaudai elektroniniu paštu patvirtino, kad pozicijos „paskirstytos pagal rėmėjo taškus, kuriuos gali uždirbti bendruomenės nariai“, tačiau sakė, kad „šis taškų kiekis nėra susijęs su atrankos procesu“.

J. Roche teigimu, slaptas, neaiškiais kriterijais pagrįstas atrankos procesas yra beviltiškai ir pavojingai ydingas.

„Asmeniškai nebuvau susitikęs nė su vienu žmogumi iš „Mars One“. Iš pradžių jie žadėjo, kad rengs regioninius pokalbius. Nukeliautume į kokią nors vietą, kur kelias dienas būtume apklausinėjami, mums būtų atliekami tyrimai. Man tai pasirodė kaip kažkas panašaus į normalų astronautų atrankos procesą“, – sakė dabar jau buvęs kandidatas skristi į Marsą.

„Bet tada norinčiuosius dalyvauti tokiose apklausose jie privertė pasirašyti informacijos neatskleidimo sutartį ir tuomet staiga regionines kelių dienų trukmės apklausas pakeitė 10 minučių trukmės pokalbiu per „Skype“, – nemalonias detales atskleidė mokslininkas.

Iki šiol „Mars One“ atrankos procese dalyvavę žmonės yra užpildę vieną klausimyną, įkrovę į internetą po vieną prisistatymo vaizdo įrašą, jiems buvo atlikti medicininiai tyrimai (pačių pretendentų iniciatyva, jų pasirinktoje sveikatos apsaugos įstaigoje). Tuomet, pasak J. Roche, jis trumpai per „Skype“ pasikalbėjo su „Mars One“ medicinos vadovu Norbertu Kraftu. O šis uždavinėjo klausimus iš literatūros apie Marsą, kurią „Mars One“ išsiuntinėjo visiems kandidatams. Jokių išsamių psichologinių ar psichometrinių tyrimų atliekama nebuvo. Kandidatams buvo duotas mėnuo „iškalti“ visą medžiagą, pateiktą projekto organizatorių.

„Mars One“ atrankos procesai nė iš tolo neprilygsta griežtiems NASA reikalavimams kandidatuojant prisijungti prie astronautų būrio. Pavyzdžiui, norint tapti misijos vadovu – žmogumi, kuris pilotuotų teorinį kosminį aparatą į Marsą. Kad NASA pradėtų bent svarstyti paraišką tapti skrydžio vadovu, kandidatas turi turėti ne mažiau nei 1000 valandų reaktyvinio lėktuvo valdymo patirties.

Tuo tarpu „Mars One“ pretendentams buvo uždrausta įrašinėti pokalbius su jais ar ką nors užsirašinėti. J. Roche gyvai nėra susitikęs nė su vienu „Mars One“ atstovu, jis neturi žinių ir apie tai, kad su projekto organizatoriais siekiant įvertinti tinkamumą skrydžiui būtų kada nors susitikęs kuris nors iš kitų kandidatų.

„Kitaip tariant, viskas, ką jie turi iš manęs – tai menkavertis vaizdo įrašas, paraiškos forma, kurią daugiausiai užpildžiau vieno žodžio apimties atsakymais... ir 10 minučių trukmės pokalbis per „Skype“. Tiek informacijos tiesiog nepakanka norint priimti sprendimą apie kažką dėl bet ko“, – sakė J. Roche.

Kreivas-šleivas atrankos procesas – ne vienintelė „Mars One“ bėda. Pasirodė informacijos, kad TV prodiuserių bendrovė „Endemol“, kuri, anot „Mars One“ vadovų, turėjo padėti uždirbti 6 mlrd. JAV dolerių, įrašytų projekto biudžete, nusigręžė nuo „Mars One“. O praėjusį mėnesį Nobelio premijos laureatas, anksčiau į projekto „patarėjus“ įtrauktas fizikas-teoretikas Gerardas ’t Hooft as pareiškė, jog realu būtų galvoti apie pilotuojamą skrydį į Marsą po 100 metų, bet tikrai ne po 10.

„Mars One“ atstovai nereagavo į medium.com prašymą pakomentuoti šią informaciją. Taigi, kol kas „Mars One“ situacija, panašu, yra tokia: pinigų nėra arba beveik nėra. Sutarčių su privačiomis aeronautikos ir kosmonautikos įmonėmis, kurios kurtų technologijas ateities didelio nuotolio kosminėms kelionėms nėra. TV projekto kūrimo partnerio nebėra. Stambaus investuotojo, apie kurį būtų žinoma viešai, nėra. Planų kurti treniruočių bazę kandidatams, kurioje jie galėtų ruoštis skrydžiui, nėra. Dabartinį kandidatų sąrašą iki 100 žmonių sutrumpino vienas žmogus, sprendimą priėmęs po 10 minučių trukmės pokalbio per „Skype“.

„Didžiausias košmaras būtų jeigu žmonės ir toliau šį projektą remtų, jei teiktų jam pinigus ir dėmesį, o tuomet būtų neišvengiamai pasiektas taškas, kai viskas žlugtų. Jeigu dėl šios nesėkmės žmonės prarastų pasitikėjimą NASA ar netgi mokslininkais apskritai, tuomet tai yra visiškai priešinga mano siektam tikslui. Nėra baisesnio košmaro, nei būti susietam su kažkuo, kas galėtų pakenkti pasitikėjimui mokslu“, – sakė dr. J. Roche.