Tikite ateiviais? Štai ką apie jus tai sako

Šiek tiek skaičių

1950 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo sudaryta speciali mokslinė komisija, turėjusi ištirti visus to meto JAV teritorijoje užfiksuotus vadinamųjų skraidančių lėkščių, arba NSO, pasirodymo atvejus.

Tyrimo metu buvo procentais paskirstyta tai, ką iš tiesų matė liudininkai. Skaičiai kalba už save: balionai, zondai ir kiti skraidantys aparatai – 15,4 proc.; astronominiai arba atmosferos reiškiniai – 15,2 proc.; optiniai reiškiniai ir paukščiai – 6,3 proc.; radarų trikdžiai – 5,8 proc.; netiksliai suvokta informacija – 23,8 proc.; kiti racionaliai paaiškinami reiškiniai – 17,6 proc.; sąmoningos mistifikacijos – 1,6 proc.; moksliškai nepaaiškinami reiškiniai 14,3 proc.

Žinoma, mūsų laikais statistika būtų kitokia, ypač mistifikacijų atveju, kurių dabar yra gerokai daugiau nei buvo seniau. Tačiau pateikti duomenys rodo, kad tik šiek tiek daugiau nei 14 proc. atvejų buvo sunku ar neįmanoma paaiškinti to meto gamtamoksliniu pažinimu. Dabar šis skaičius būtų mažesnis, nes prisidėjo kitų mokslo sričių, tokių kaip psichologijos tyrimai, kurie leidžia paaiškinti dar didesnį kiekį liudijimų.

Žinoma, tą nežinomą procentą daug kas laiko NSO įrodymu, tačiau tai, kad kažko nesugebama moksliškai paaiškinti, neleidžia daryti išvados, kad tai tikrai NSO. Tokiais atvejais dažnai tiesiog trūksta duomenų.

Tai, kad žmonės linkę tikėti keistais dalykais, rodo įvairios apklausos ir tyrimai. Štai 1980 metais „Times“ atliko apklausą, kurioje dalyvavo 1314 respondentų. Apklausos metu paaiškėjo, kad 83 proc. apklaustųjų tiki ekstrasensorika, o 51 proc. šiuos reiškinius laikė moksliškai patvirtintais.

Įvairios apklausos, surengtos 2001–2008 metais, parodė, kad JAV didelė dalis žmonių tiki mūsų aptariamu fenomenu (25–41 proc.), o tuo, kad ateiviai lankosi Žemėje, tiki 17–35 proc. Kaip pastebi psichologas Nicholas Spanos, didesnę tikimybę „pamatyti“ NSO turi tie, kas yra įnikę domėtis ezoterika ir ufologija, žmonės, kurie šiais dalykais nesidomi arba netiki, nėra linkę kiekvienos danguje regėtos švieselės laikyti NSO pasireiškimu.

Sibiro kvadrato eksperimentas

Rusijos psichologai, norėdami ištirti, kodėl žmonės tiki neegzistuojančiais arba patvirtinimo neturinčiais reiškiniais, atliko eksperimentą. Buvo paruoštas specialus testas, kuriame respondentai turėjo atsakyti, kokiais paranormaliais reiškiniais tiki.

Visi klausimai buvo paruošti pagal žiniasklaidoje ar knygose aprašytus fenomenus, tačiau vienas provokacinis klausimas buvo paimtas iš vadinamojo „palubinskio“. Šis klausimas skambėjo taip: ar jūs tikite stebuklais, vykstančiais Sibiro kvadrate?

Nors klausimas buvo visiška tyrėjų išmonė, 23 proc. respondentų atsakė, jog tiki stebuklais, vykstančiais Sibiro kvadrate. Paties tyrimo išvada buvo tokia: beveik ketvirtis Rusijos piliečių linkę tikėti bet kokiais nepaaiškinamais reiškiniais, neturėdami jokių žinių apie fenomeną, o juo labiau įrodymų, jog toks fenomenas egzistuoja – jie tiesiog tiki viskuo, kas yra nepaaiškinama.

Psichikos sveikatos tyrimas

Mokslininkai ir kai kurie NSO fenomeno entuziastai liudijimus apie susitikimus su ateiviais vertina labai kritiškai, jie stengiasi fenomeną tirti moksliškai, atmesdami bet kokią mistifikaciją.

Vieną tokių tyrimų aprašo NSO fenomeno kritikas M.Geršteinas. „SojuzUFOcentr“ atliko tyrimą dviejuose mietuose. Pasitelkiant psichiatrus ir psichologus, buvo išsamiai ištirta 30 asmenų, teigiančių, jog jie kontaktuoja su nežemiškų civilizacijų atstovais. Tyrimas parodė, kad iš jų 17 sirgo įvairių formų šizofrenija, 11 – kitomis psichinėmis ligomis ir tik 2 respondentai buvo pripažinti psichiškai sveikais.

Antrojo identiško tyrimo rezultatai taip pat nieko gero NSO fenomenui nežadėjo. Ištyrus 106 respondentus paaiškėjo, kad iš jų 47 buvo šizofrenikai, 7 kentėjo nuo intelektualinio nepakankamumo, 8 turėjo organinius smegenų pažeidimus, 2 buvo maniakinės depresijos pakilumo fazėje, 40 kentėjo nuo kitų psichinių negalavimų ir tik du asmenys buvo pripažinti visiškai psichiškai sveikais.

Lawsono tyrimas

Asmenys, tiriantys NSO fenomeną, dažnai naudoja regresinę hipnozę, kad galėtų nustatyti, ar asmuo buvo pagrobtas ateivių iš kosmoso. Nepaisant to, kad hipnozė yra labai nepatikimas dalykas, sumaišantis žmogaus fantazijas ir realybę, didelė dalis ufologų linkę ja pasitikėti, kaip itin patikimu kontaktų su ateiviais iš kosmoso įrodymu.

Alvinas Lawsonas iš Kalifornijos universiteto atliko tyrimą, kurio metu terapeutas užhipnotizavo aštuonis asmenis. Svarbi eksperimento sąlyga buvo ta, kad tarp tiriamųjų nebūtų asmenų, besidominčių ufologija.

Hipnotizuotojas gana lengvai tiriamiesiems sugebėjo įteigti, kad šie buvo pagroti ateivių iš kosmoso. Tada hipnozės metu tiriamųjų buvo paprašyta papasakoti kaip vyko jų pagrobimas. Šie ėmėsi pasakoti identiškas istorijas toms, kurias pasakoja asmenys, teigiantys, jog buvo pagrobti ufonautų.

Panaudodamas užuominas tyrėjas labai lengvai nukreipė savo tiriamuosius reikiama linkme. Tyrimas parodė, kad ufologai, naudojantys hipnozę, patys to nenujausdami, greičiausiai dėl savo noro rasti įrodymus, nukreipia tiriamuosius reikiama linkme. Vieni tai gali daryti tiesioginiais klausimais, kiti netiesioginėmis užuominomis. Taip pat buvo pastebėta, kad hipnotizuojami asmenys labai dažnai stengiasi įtikti tyrėjui, tad sugeba prikurti keisčiausių istorijų.

Sindromas „Aš irgi“

Gana įdomų eksperimentą, parodantį, kaip veikia šis sindromas, 1990 metų balandžio 1 dieną surengė Rusijos laikraščio „Moskovskij komsomolec“ darbuotojai. Pirmajame laikraščio puslapyje buvo publikuotas straipsnis pavadinimu „500 metrų iki kontakto“. Prie straipsnio buvo pridėta ryški NSO nuotrauka. Redakcija prašė atsiliepti visus regėjusius būtent šį NSO.

Nepaisant to, kad nuotrauka buvo padaryta iš dviejų viena ant kitos sudėtų stalo lėkščių, per du ateinančius mėnesius į redakciją paskambino apie 300 asmenų, teigusių, jog regėjo būtent šį NSO. Dar 100 žmonių atsiuntė laiškus su išsamiais šio NSO aprašymais, kurie, žinoma, sutapo su laikraštyje paskelbtu skraidančios lėkštės nupasakojimu.

Įstabiausias buvo pasakojimas apie tai, kaip Kuznevsko rajone nusileido būtent šis NSO, o iš jo išlipo ufonautai ir 40-metė Tatjana R. turėjo kovoti su seksualiai prie jos priekabiavusiais skraidančios lėkštės pilotais.

Psichologai mano, kad dažniausiai „Aš irgi“ sindromui pasiduoda namų šeimininkės, pensininkai ir panašūs asmenys, paprastai neužimantys atsakingų postų. Jis kyla dėl to, kad įvairūs asmenys yra linkę nesąmoningai meluoti arba pasiduoti melagingiems atsiminimams. Šie asmenys išgirstą pasakojimą traktuoja kaip savo asmeninę patirtį.

Čia labai tiktų savo laiku padarytas Gustave Le Bon pastebėjimas, kad įvairios idėjos yra beatodairiško žmonių patiklumo padarinys. Žmonės sugeba perkeisti įvykius ar jų atsiminimus. Dažnai paprasčiausius įvykius, net nebūtinai pačių patirtus, žmonės geba pasisavinti ir iškreipti. Žmonės dažnai neskiria subjektyvios patirties nuo objektyvios, tad savo susikurtus vaizdinius, bent dalinai susiejęs su pačiu įvykiu, jis generuoja naujus faktus ir juos laiko objektyvia tikrove.

Kaip ateiviai atrodo?

Įdomų pastebėjimą savo laiku padarė Carlas Saganas. Stebėdami mokslinės fantastikos istoriją mes puikiai galime atsekti sąsajas tarp pranešimų apie ufonautų pasirodymus ir to, kas tuo metu ar kiek anksčiau buvo populiaru mokslinėje fantastikoje.

Dar gerokai iki pasklindant pirmiesiems pranešimams apie ufonautus, fantastikos leidiniuose ir kino filmuose tiesiog mirgėjo dabar tapusiais standartiniais ateiviais. Beplaukės būtybės didelėmis galvomis ir akimis fantastikoje buvo itin populiarios trečiajame-ketvirtajame praeito šimtmečio dešimtmečiuose. C.Saganas šių būtybių įvaizdžio išpopuliarėjimą sieja su Herberto G.Wells‘o sugalvotais tolimais žmonijos palikuonimis.

H.G.Wellsas mąstė taip: jei žmonės išsivystė iš būtybių, turėjusių mažesnes smegenis, tačiau labiau plaukuotų ir turinčių didesnę raumenų masę nei mes, tad pratęsiant šią tendenciją į ateitį, tikėtina, kad mūsų palikuonys turėtų būti beveik beplaukiai, turintys milžiniškas galvas, talpinančias milžiniškas smegenis, tačiau dėl mažėjančios raumenų masės sunkiai sugebantys judėti.

H.G.Wellso manymu, kitose planetose evoliucija gali turėti panašius bruožus, tad mus turėtų lankyti mūsų palikuonių tipo būtybės. Šios būtybės dabar yra tapusios NSO fenomeno ikona. C.Sagano manymu, labai tikėtina, jog ateivių (ufologų vadinamų pilkaisiais) įvaizdis išplaukia iš H.G.Wellso kūrybinio polėkio.

Pabaigos pastabos

Vertindami NSO fenomeną žmonės dažnai išvadas daro dėl argumentum ad ignorantiam (argumentas iš nežinojimo). Prastas išprusimas skatina žmones aklai pasitikėti žiniasklaida ir pseudomoksliniais šaltiniais.

Labai retas kuris yra pakankamai skeptiškas, racionaliai mąstantis ir juo labiau turintis stiprų gamtamokslinį išsilavinimą. Net ir tokie gamtamokslio specialistai, kaip Arthuras Clarke (kuris būdamas mokslininkas labai domėjosi NSO fenomeno prigimtimi), ne visada iškart sugeba atskirti, ką mato.

A.Clarke ne kartą aprašinėjo savo patirtis, pavyzdžiui, išvydęs šviesas danguje pamanė, kad pagaliau regi NSO flotilės judėjimą, o vėliau atpažino, kad matė paprasčiausias žuvėdras, nuo kurių tam tikru kampu atsispindėjo Saulės šviesa.

Tad ką jau čia kalbėti apie eilinį pilietį, kuris dėl neišmanymo, o tik todėl, kad jo aplinkoje daug kas tiki ateiviais iš kosmoso, ima ir taip pat patiki, kad mūsų kosmoso broliai naktimis grobia bei mėsinėja karves, o po to palikę ratilus laukuose skrenda apsilankyti pas kontaktuotoją Zosę, idant ši galėtų pasauliui pranešti ateivišką žinią.

Šis straipsnis yra mokslo populiarinimo konkurso darbas