Jei viskas vyktų pagal prognozes, į Kentauro alfą keliautų dirbtinis intelektas

Taip LRT radijui sakė technologijų specialistas Adomas Rutkauskas. Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro astrofizikas Kastytis Zubovas sako, kad šios sistemos žvaigždės labai panašios į mūsų Saulę, todėl negalima visiškai atmesti idėjos, kad joms priklausančiose planetose gali būti gyvybės.

Būtų siunčiamas vos gramą sveriantis erdvėlaivis

Už maždaug 40 trln. (arba 40 tūkst. mlrd.) kilometrų nuo mūsų šviečia trijų žvaigždžių sistema, pavadinta Kentauro alfa. Iš Žemės naktiniame danguje ji atrodo kaip vienas mažytis taškas, tačiau šios žvaigždės yra artimiausios Saulei. Dėl šios priežasties žmonės rašė knygas, statė filmus ir kūrė kompiuterinius žaidimus, įsivaizduodami, kas nutiktų ten apsilankius. Dabar į tai labai rimtai ėmė žiūrėti ir mokslininkai.

„Be abejo, tai skamba labai ambicingai. Vien dėl to, kad tai projektuojama, kaip išsireiškė projekto kūrėjai, per vieną kartą į priekį. Galima sakyti, kad tai yra 20–30 metų į priekį“, – sako A.Rutkauskas. Anot jo, kosminio zondo siuntimas į Kentauro alfą ne tik patenkintų žmogiškąjį smalsumą, bet galbūt padėtų atrasti naujuosius namus.

„Žemė labai graži, bet ji negyvuos amžinai. Žinome, kad Saulė galų gale, vaizdžiai tariant, sprogs ir tai sunaikins Žemę. Tai yra tarsi pirmas bandymas pažvelgti, kur žmonija galėtų persikelti toliau, ieškoti naujų namų. Be abejo, dabar tai skamba kaip visiška fantastika, bet po truputį link to anksčiau ar vėliau vis tiek reikia eiti. Mes pradedame tikrai anksti“, – tvirtina A.Rutkauskas.

Vienas iš idėjos iniciatorių astrofizikas Stephenas Hawkingas tikisi į Kentauro alfą nuskraidinti mažytį, vieną gramą tesveriantį kosminį zondą-robotą, kuris šią žvaigždžių sistemą pasiektų per 20 metų ir, jei pastebėtų vietinių planetų, galėtų atsiųsti jų nuotraukų. Tikimasi, kad toks aparatas bus varomas fotonine bure.

Mažytis erdvėlaivis keliautų 20 metų

„Šis erdvėlaivis iš tikrųjų labai mažas, nepilotuojamas ir sunku kalbėti apie kažkokią konkrečią įrangą, bet pagrindinė idėja, kad jis varomas fotoninės burės, į kurią šviečią lazeris, kuris ją išjudina ir taip pasiekia vieną penktąją šviesos greičio. Mums įprasta burė pagauna vėją, o fotoninė burė tiesiog pagauna fotonus – šviesos daleles, – kurie tampa varomąja jėga. Tai galima sakyti yra „saulės vėjas“ arba „šviesos vėjas“, – aiškina A.Rutkauskas.

Jis atkreipia dėmesį, kad kol kas dar nėra konkrečios koncepcijos ar modelio, kaip šis erdvėlaivis atrodytų, bet burę „pūsti“ turėtų lazerio spindulys, įtaisytas pačiame erdvėlaivyje. „Visu tuo kol kas tik spekuliuojama. Idėja apie fotoninę burę, tokį variklį, nėra nauja. Jau 1989 m. buvo paskaičiuota, kad tuometinėmis galiomis mūsų Saulės šviesa gali tokiai sistemai suteikti greitį iki 100 km/s. Dabar, žinoma, kalbame apie visiškai kitokius greičius – 60 tūkst. km/s“, – aiškina A.Rutkauskas.

„Šviesos burės“ jau išbandytos

Astrofizikas K.Zubovas įsitikinęs, kad įvykdyti šį projektą įmanoma. „Manau, kad tai įmanoma, nes nėra jokių fundamentalių fizikinių priežasčių, kodėl tai nebūtų įmanoma. Visos problemos, kurias reikės išspręsti, kad ši misija įvyktų, yra inžinerinės“, – sako K.Zubovas.

Jis primena, kad šviesos burės jau išbandytos praktikoje, ir eksperimentas pavyko. „Šviesos bures pernai išbandė JAV organizacija „The Planetary Society“. Ji iškėlė į žemės orbitą nedidelį palydovą, kuris vėliau išskleidė Saulės burę. Buvo išmatuota, kad ta burė veikia. Saulės šviesa ją tikrai gali pastumti. Iš principo toks variklis turėtų veikti“, – tikina K.Zubovas.

Jis akcentuoja – kad būtų pasiekti tokie greičiai, kurių tikimasi šiame projekte, t. y. apie penktadalis šviesos greičio, tam reikės ne Saulės šviesos, bet labai galingo lazerio, kuris šviestų į burę. „Lazeris turbūt būtų paleistas iš Žemės. Galbūt būtų įmanoma iškelti pačią lazerinę patranką kažkur į Žemės orbitą, kad lazerio spinduliui nereikėtų eiti pro atmosferą, nes galingas lazerio spindulį kažkiek sugertų atmosfera ir dėl to jis prarastų galios. Atmosfera kaistų, o tai nepageidautinas reiškinys“, – nurodo K.Zubovas.

Kentauro žvaigždynas matomas ir Žemėje

K.Zubovo aiškinimu, Kentauro alfa iš tikro yra trijų žvaigždžių sistema. „Tai yra dvinarė žvaigždė, apie kurią didesniu atstumu sukasi dar ir trečioji. Nevisiškai aišku, ar ji yra tos pačios sistemos narė, bet greičiausiai yra ir jos tikrai arti viena kitos“, – sako astrofizikas. Jis priduria, kad šias žvaigždes įmanoma matyti ir plika akimi, tačiau ne Lietuvoje, nes Kentauro žvaigždynas matomas tik pietų danguje.

Nuotraukos ar vaizdo bei garso įrašai iš Kentauro alfos sistemoje besilankančio zondo Žemę pasiektų per ketverius metus. Kosmose informacija siunčiama elektromagnetiniais signalais, kurie sklinda šviesos greičiu. Žemiečius labiausiai džiugintų nuotraukos su mojuojančiomis ir, žinoma, gerai nusiteikusiomis nežemiškomis būtybėmis ir K.Zubovas tvirtina, kad tai nėra visiškai neįmanoma.

„Dvi pagrindinės Kentauro alfos žvaigždės yra gana panašios į Saulę – viena šiek tiek masyvesnė, kita šiek tiek mažesnės masės. Pirmoji spinduliuoja maždaug 1,5 karto daugiau nei Saulė, antroji – maždaug pusę tiek šviesos, kiek Saulė. Tos žvaigždės nėra labai ekstremalios, todėl galime tikėtis, kad, jei toje sistemoje yra planetų, jose galėtų egzistuoti ir panašios sąlygos, kaip Žemėje, tačiau tai yra labai hipotetiniai svarstymai“, – nurodo K.Zubovas.

Jis argumentuoja, kad kol kas šioje sistemoje žinoma tik apie vieną planetą, kuri sukasi labai arti vienos iš žvaigždžių. Astrofiziko aiškinimu, ši planeta sukasi taip arti, kad joje gerokai per karšta bet kokiai gyvybei, kurią galime įsivaizduoti.

Popieriaus lapo svorio erdvėlaivyje gali siųsti dirbtinį intelektą

Technologijų specialistas A.Rutkauskas svarsto, kad iki to laiko, kai zondas pradės savo kelionę, galbūt jau bus išvystytas dirbtinis intelektas. Mąstantis kompiuteris, nuskridęs į Kentauro alfą, galėtų surinkti daugiau duomenų, padaryti tam tikras išvadas ir pagal tai toliau atlikti naujus matavimus.

„Žinomas futurologas, futuristas, inžinierius (beje, bendradarbiaujantis su „Google“) Ray Kurzweilas, laikomas gana dviprasmiška asmenybe, kaip ir S.Hawkingas, yra iškėlęs idėją, kad apie 2045 m. Žemėje jau turėtų išsivystyti pakankamai galingas autonomiškas dirbtinis intelektas. Taip pat būtų pasiektas singuliarumas, t. y. žmogaus ir mašinos vienybė, kai žmogus persipina su mašina. Šios datos įdomiai sutampa“, – pastebi A.Rutkauskas.

Pasak jo, jeigu R.Kurzweilo idėja išsipildytų, į Kentauro alfos žvaigždyną būtų galima siųsti dirbtinį intelektą, o ne žvaigždžių sistemą tyrinėti radijo bangų spektrais. „Be abejo, tai yra niekuo nepagrįsta idėja. Iš karto galima prigalvoti, pavyzdžiui, techninių, prieštaravimų, nes šiuolaikinio dirbtinio intelekto fizinė bazė, kompiuteriai, kuriuose dabar kuriamas dirbtinis intelektas, kuriame dirba ir patys save apmoko neuroniniai tinklai, yra iš tiesų didžiuliai kompiuteriai, o erdvėlaivis bus, kaip sakoma, popieriaus lapo svorio“, – akcentuoja A.Rutkauskas.

Jis priduria, kad vis dėlto reikėtų nepamiršti, kokį progresas technologijų srityje jau įvyko – 1944 m. kompiuteris užėmė kelias sales ir svėrė kelias tonas, o mes šiais laikais kompiuterius nešiojamės savo kišenėse. Technologijų specialistas svarsto, kad po 30 metų viskas gali taip pasikeisti, kad dabar vyraujančios idėjos gali tapti realybe.