Kur ieškoti nežemiškos gyvybės Saulės sistemoje: galimybių daugiau, nei įsivaizduojate

Apie gyvybę kituose pasauliuose žmonės galvojo nuo labai senų laikų; pavyzdžiui, senovės Japonijos mitologijoje figūruoja padarai, gyvenantys Mėnulyje. Senovinė, t. y. daugiau nei šimto metų senumo, fantastika taip pat pilna gyventojų iš Marso, kartais ir iš Veneros. Visgi svajonės apie protingas nežemiškas būtybes kažkur gretimose planetose taip ir liko tik svajonėmis ir fantastika. Tačiau intriguojančių atradimų ir galimų gyvybės pėdsakų Saulės sistemoje pasitaiko. Kurgi jų ieškoma?

Marse. Raudonoji planeta yra labiausiai tyrinėjamas Saulės sistemos kūnas, neskaitant Žemės. Ir fantastus jis masina jau šimtus metų – kurį laiką net ir rimti mokslininkai galvojo, kad ten galbūt egzistuoja nežemiška civilizacija. Vėliau paaiškėjo, kad Marso kanalai, matyti iš Žemės, yra lakios vaizduotės ir netobulų instrumentų padarinys, o civilizacijos ten nėra ir niekada nebuvo. Bet gyvybė – tai ne civilizacija.

Net pirmieji Marso paviršiuje nusileidę zondai, NASA išsiųsti Vikingai, atsiuntė labai intriguojančių duomenų: Marso grunto mėginiai, sumaišyti su maistingomis medžiagomis praturtintu vandeniu, pradėjo išskirti anglies dvideginį ir metaną. Tai yra gyvybinių procesų požymis, taigi atrodytų, kad gyvybė Marse buvo atrasta. Tuo labiau, kad du analogiški kontroliniai eksperimentai, kuriuose grunto mėginiai buvo palaikyti tamsoje ar pakaitinti, sunaikinant galimas gyvybės formas, šių dujų neišskyrė. Visgi gyvybės Marse ieškoma iki šiol. Kodėl? Ogi todėl, kad tuose pačiuose Vikinguose buvo dar du gyvybės ieškantys eksperimentai, kurie jokių signalų neaptiko. Ir vėlesni orbitiniai ar paviršiuje nusileidę zondai gyvybės požymių nerado. Taigi gali būti, kad grunto mėginių eksperimentas buvo statistinė anomalija. Bet galutinio atsakymo kol kas neturime; net iki šių dienų netyla ginčai, ar Vikingai atrado gyvybę, ar ne.

Dabartiniai Marso zondai tiesiogiai gyvybės neieško. Yra tyrinėjama visos planetos evoliucija, atmosferos savybės, ieškoma kadaise paviršiuje buvusio skysto vandens paliktų pėdsakų, ir taip toliau. Visgi neilgai trukus sulauksime gyvybės paieškoms skirtų zondų: NASA Mars 2020 marsaeigis ieškos senovinės gyvybės liekanų, ESA ir Rusijos bendros ExoMars 2020 misijos tikslas – senovinės ir dabartinės gyvybės pėdsakų paieškos. Taigi per artimiausius dešimt metų turbūt paaiškės, ar Marse gyvybės kada nors buvo, o gal yra ir dabar.

Lediniuose mėnuliuose. Marsas yra Saulės gyvybinės zonos pakraštyje, taigi iš principo jo paviršiuje galėtų egzistuoti skystas vanduo. Vanduo yra reikalingas visai žemiškai gyvybei, taigi ilgą laiką gyvybės paieškose buvo vadovaujamasi aksioma „sekite paskui vandenį“. Suprask – rasi vandens, rasi ir gyvybės. Bet vanduo nebūtinai turi būti dangaus kūno paviršiuje: daugelio didžiųjų dujinių planetų palydovus dengia vandens ledo sluoksniai, po kuriais gali būti skysto vandens vandenynai. O juose galėtų egzistuoti ir gyvybė. Turbūt geriausiai žinomi tokie kūnai yra Jupiterio palydovas Europa ir Saturno palydovas Enceladas, bet kalbama ir apie kitus – Ganimedą, Kalistą (abu sukasi aplink Jupiterį), Titaną (prie Saturno), netgi Neptūno palydovą Tritoną. Apskritai visur, kur paviršiuje yra daug vandens ledo, po paviršiumi gali būti ir skysto vandens, panašiai kaip Žemėje kietų uolienų pluta dengia minkštų ar išsilydžiusių uolienų mantiją ir branduolį.

Europos skersmuo siekia vos ketvirtį Žemės; jos tūris – pusantro procento mūsų planetos, masė – dar mažiau. Taigi ji yra šiek tiek mažesnė už mūsų Mėnulį. Ir visgi vandens ten yra daugiau, nei Žemėje. Ne proporcingai daugiau, bet apskritai daugiau. Net 2-3 kartus. Ir tai neskaitant ledinio apvalkalo, dengiančio visą palydovą. Apvalkalo storis greičiausiai yra 10-30 km – šitai apskaičiuota iš Jupiterio gravitacijos sukeliamos Europos gniuždymo ir tampymo. Vandenyno gylis po ledu gali siekti net 100 kilometrų. Jo dugną sudaro uolienos – galima sakyti, tikrasis Europos paviršius. Vanduo, skalaudamas uolienas, išlaisvina įvairius mineralus, kurie gali leisti vykti sudėtingoms cheminėms reakcijoms. Manoma, kad panašios reakcijos davė pradžią ir sudėtingoms molekulėms pirmykštėje Žemėje. Tiesa, visiškai neaišku, ar Europos vandenyno dugne yra karštųjų versmių, panašių į tas, prie kurių galėjo atsirasti gyvybė mūsų planetoje; jei jų ten yra, gyvybės egzistavimo tikimybė reikšmingai išauga. Net jei versmių nėra dabar, jos galėjo egzistuoti anksčiau, sukurti sąlygas gyvybei atsirasti, o vėliau gyvybė galėjo išlikti ir šaltame vandenyje. Ar taip galėjo atsitikti, atsakymą duos Antarktidos poledinių ežerų tyrimai: jie nuo išorinio pasaulio izoliuoti milijonus metų, tad jei gyvybė išsilaiko ten, tai gali išlikti ir Europoje. Be to, jau šiemet liepos mėnesį į Jupiterio sistemą atskris zondas Junona, kuris tarp kitų objektų tyrinės ir Europą. O NASA jau žvelgia tolyn ir planuoja misiją, skirtą konkrečiai Europai tyrinėti; tik jos dar reikės palaukti bent iki 2020-ųjų metų. Taigi laukia įdomūs laikai, o į Europą krypsta vis daugiau akių.

Enceladas kai kuriais atžvilgiais panašus į mažąjį Europos analogą. Nors sukasi aplink kitą planetą – Saturną – jis irgi yra padengtas ledu, ir jame taip pat yra skysto vandens. Bet to vandens – gerokai mažiau: manoma, kad vandenynas egzistuoja tik pietų ašigalio apylinkėse, o jo gylis neviršija 10 kilometrų. Ir visgi kur yra vanduo, ten galime tikėtis gyvybės. Vanduo purškia iš geizerių Encelado paviršiuje, o Cassini zondas tokioje čiurkšlėje rado įvairių druskų bei organinių medžiagų. Ar tai – gyvybės požymiai? Nebūtinai, o ir gyvų organizmų, jei jų čiurkšlėje netyčia buvo, Cassini aptikti negalėjo, nes nėra tam pritaikytas. Bet šiuo metu NASA svarsto net dvi galimas misijas, skirtas būtent gyvybės paieškoms Encelade: Enceladus Life Finder ir Life Investigation For Enceladus. Ar kuri nors iš šių misijų bus finansuota, dar neaišku, taigi teks pagyventi ir pamatyti.