Ko laukti rugsėjo naktimis: įmantrūs žvaigždžių raštai ir įspūdingas Mėnulio užtemimas

Pasak senovės graikų astronomo Ptolemajo, žvaigždynas simbolizuoja delfiną, kuris nuo žūties išgelbėjo poetą Arioną (nepainiokite su kitu graikų legendų personažu medžiotoju Orionu), kai šis bėgdamas nuo plėšikų, iš laivo šoko į audringą jūrą. O štai kitame graikų mite pasakojama, kad žvaigždynas vaizduoja vieną iš delfinų, kuriuos pasiuntė Poseidonas, jog šie jam atplukdytų sužadėtinę jūrų nimfą Amfitritę.

Viduramžiais žvaigždynas buvo vadinamas Jobo Karstu, tikriausiai todėl, kad keturių Delfino priekinę dalį sudarančių žvaigždžių rombas primena dėžės formą, tačiau kas ir kada sugalvojo Jobo Karsto pavadinimą, nėra žinoma.

Įdomu tai, kad Delfino ryškiausios žvaigždės Sualokino (lot.k. Sualocin) ir antrosios pagal ryškumą Rotanevo (lot.k. Rotanev) pavadinimus užrašius atvirkščia tvarka, gaunamas lotyniškas vardas Nicolaus Venator. Pasirodo, tai italų astronomo Nikolos Kačiatorės (Niccolo Cacciatore, 1780-1841) sulotynintas vardas. Jis buvo Palermo observatorijos direktoriaus Džiuzepės Piaco (Giuseppe Piaco) asistentas.

Nusižengdamas įsigalėjusiai tvarkai, Kačiatorė 1814 m. Palermo žvaigždžių kataloge slapta dvi žvaigždes pavadino savo vardu! Gudrybė buvo perkąsta per vėlai – žvaigždžių pavadinimai jau buvo prigiję...

Nedidelį Skydo žvaigždyną rasime gausiai žvaigždžių nusėtoje Paukščių Tako erdvės dalyje, kiek žemiau Erelio žvaigždyno. Jį XVII a. pabaigoje sudarė lenkų astronomas Johanas Hevelijus (Johannes Hevelius), danguje iš viso ,,išbraižęs” septynis naujus žvaigždynus, užpildžiusius tarpus tarp senųjų.

Išreikšdamas pagarbą savo globėjui – Lenkijos ir Lietuvos karaliui Janui Sobieskiui, Hevelijus žvaigždyną pavadino Sobieskio Skydu, tačiau prigijo tik trumpesnis – Skydo – vardas. Skydo žvaigždyne yra gražus Laukinės Anties spiečius (M11), kuris pro žiūronus atrodo kaip neryškaus kontūro nedidelė švytinti dėmė.

Toks pavadinimas šiam padrikajam spiečiui duotas dėl to, kad žvelgiant pro teleskopą atrodo, jog jo žvaigždės išsidėsčiusios tarsi lekiančių ančių vora.

Kitas Hevelijaus sugalvotas žvaigždynas – Laputė – yra vos įžiūrima kelių žvaigždelių kombinacija Paukščių Take į pietus nuo Gulbės. Lenkų astronomas žvaigždynui davė ,,Laputės Su Žąsimi” pavadinimą, tačiau ilgainiui, kaip ir ,,Sobieskio Skydo” atveju, įsitvirtino trumpesnis vardo variantas.

Laputės žvaigždyne yra vienas lengviausiai randamų planetiškųjų ūkų – Hantelio ūkas (M27). Pro žiūronus jis atrodo kaip apskritas maždaug ketvirtadalio Mėnulio pilnaties skersmens miglotas debesėlis.

Deja, jam būdingas gausybe spalvų išsiskiriantis smėlio laikrodžio formos vaizdas gaunamas tik ilgų ekspozicijų teleskopinėse nuotraukose.

Rugsėjo 16-ąją – Pusšešėlinis Mėnulio užtemimas

Mėnesio viduryje astronomijos mėgėjai sulauks ypatingo įvykio – rugsėjo 16-osios vakarą Lietuvoje regėsime pusšešėlinį Mėnulio užtemimą, kuris maksimumą pasieks apie 22 val.

Mėnulio užtemimas įvyksta tuomet, kai Mėnulis, skriedamas aplink Žemę, patenka į jos šešėlį. Tai atsitikti gali tik pilnaties metu, t.y. kai Saulė, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja viena linija.

Iš esmės išskiriami trys skirtingi Mėnulio užtemimo variantai: visiškas užtemimas, kuomet mūsų palydovas pilnai panyra į Žemės šešėlį (pastarąjį kartą Lietuvoje toks buvo matomas praėjusių metų rugsėjo 28 d.).

Jei Mėnulis tik užkliudo šešėlį, grožimės daliniu užtemimu, o kai Mėnulis pakliūva į mūsų planetos metamą pusšešėlį, stebime pusšešėlinį užtemimą.

Pastarasis, deja, mažiau efektingas už kitus, nes regimas Mėnulio diskas tik nežymiai patamsėja. Kita vertus, bet kuris užtemimas mus priverčia prisiminti ir susimąstyti apie galingas, žmogui nepavaldžias kosmines jėgas, valdančias sudėtingą dangaus kūnų judėjimą.

Užtemimų mechanizmui perprasti ir suvokti mums prireikė šimtmečių uolaus stebėjimo ir tikslaus skaičiavimo. Šiandien jau žinome, kad per kiekvieną pilnatį, t.y. kas kartą Mėnuliui apsukus ratą, užtemimų nematome todėl, jog Mėnulio orbitos plokštuma nesutampa su Žemės, o yra truputėlį pasvirusi.

Mėnulis, skriedamas savo keliu, dažniausiai atsiduria „virš“ šešėlio arba „po“ juo. Būtent dėl šios priežasties Mėnulio užtemimas – palyginti retas reiškinys, per metus įvykstantis kartą ar du.

Įspūdis, kad Mėnulio užtemimų yra daugiau nei Saulės, atsiranda dėl to, kad Mėnulio užtemimas matomas visame Žemės pusrutulyje, atsuktame į jį, o Saulės užtemimas – tiktai palyginti siauroje kelių šimtų kilometrų juostoje.

Taigi rugsėjo 16-osios vakarą, jei tik bus giedra, neužmirškite pažvelgti į Mėnulio veidą – jis bus paniuręs, toks papilkėjęs.