Kam iš tikro priklauso kosmosas: štai kodėl privačioms misijoms į Mėnulį reikia Vyriausybės leidimo

„Moon Express“ laimėjo „Google Lunar XPrize“ konkursą ir jau planuoja raketos „MX-1E“ misiją į Mėnulį, kuri turėtų įvykti kitąmet. Tačiau tam, kad būtų leista atlikti šį skrydį, reikia gauti patvirtinimą iš tam tikros, bet kurioje šalyje esančios, reguliavimo institucijos.

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tokius leidimus išduoda Federalinė aviacijos administracija (FAA). Jei bandysite į kosmosą skristi savavališkai, galite gauti 100 tūkst. dolerių baudą ir kitokių administracinių nuobaudų, susijusių su neteisėta veikla.

Pabrėžtina, kad FAA „Moon Express“ dar nesuteikė galutinės licencijos leistis Mėnulyje – jie davė tik išankstinį patvirtinimą pakilti į kosminę erdvę. Kaip teigia FAA atstovas, tai yra „pirmasis žingsnis į leidimą kirsti Žemės orbitą“. Tokių licencijų nuo 1989 metu FAA išdavė daugiau nei 250, tačiau nusileidimo Žemės palydovo paviršiuje leidimo procesas „Mėnulis Express“ dar toli gražu nebaigtas.

Galbūt girdėjote apie 1967 metais 100 šalių pasirašytą „Kosminės erdvės sutartį“. Joje teigiama, kad bet kuris subjektas ar Vyriausybė privalo naudoti kosminę erdvę tik taikiems tikslams. Jame taip pat teigiama, kad privatūs subjektai tokioms misijoms turi turėti leidimą iš savo Vyriausybės.

„Neteisinga teigti, jog erdvė niekam nepriklauso, – teigia Oro ir kosmoso teisės instituto direktorius prof. Ram Jakhu McGill iš McGillio universiteto. – Jei atsižvelgsime į įstatymus, ji priklauso visiems. Taip kaip Londono viduryje esantis parkas. Visi gali jį naudoti, tačiau tai nereiškia, kad jis nepriklauso niekam“.

Profesorius Jakhu taip pat pabrėžia, kad kosminė teisė skiriasi nuo, pavyzdžiui, tarptautinių vandenų įstatymų. Tai reiškia, kad bet kuris privatus subjektas turi kreiptis į savo šalies institucijas dėl leidimo kirsti kosminę erdvę, o ne tarptautines institucijas.

Net „SpaceX“ reikia leidimo jų planuojamai misijai į Marsą 2018 metais. Viena iš to priežasčių yra atsakomybės prisiėmimas, jei kažkas įvyktų negero. Pavyzdžiui, jei „Moon Express“ netyčia nusileistų ant Kinijos mėnuleigio ir jį sugadintų, JAV Vyriausybė turėtų prisiimti atsakomybę ir užkirsti kelią galimam tarptautiniam konfliktui.

„Moon Express“ praėjusią savaitę pareiškė, kad jau konsultavosi su FAA, Baltaisiais rūmais, Valstybiniu departamentu, NASA ir kitomis federalinėmis agentūromis, kad būtų „uždegta žalia šviesa“ jų misijai. Tačiau nėra jokių oficialių reglamentų, kurie numatytų privačių bendrovių veikimo už Žemės orbitos ribų taisykles. Tai paskatino JAV Vyriausybę kurti labiau apibrėžtus kosminės teisės aktus.

Vienas jų buvo 2015 metais priimtas kosmoso įstatymas, kuris iš dalies leidžia bendrovei išgauti ir naudoti kosminių kūnų gamtinius išteklius, pavyzdžiui, asteroiduose. Tačiau vis dar nėra tvirto teisinio pagrindo nusileidimui Mėnulyje, todėl „Moon Express“ gali susidurti su problemomis.

Taigi ši bendrovė gavo preliminarų leidimą iškeliauti už Žemės orbitos ribų, tačiau neturi patvirtinimo atlikti įvairias operacijas Mėnulyje.

Kitiems „Google Lunar XPrize“ konkurso dalyviams ir „Moon Express“ konkurentams, pavyzdžiui, Izraelio „SpaceIL“, taip pat reikės savo Vyriausybės patvirtinimo ir atitinkamų reglamentų, bet vargu ar ir šioje šalyje jie jau paruošti.

Tai verčia susimąstyti visų pasaulio šalių vadovybes, nes, atsižvelgiant į dabartines tendencijas, ateityje atsiras dar daugiau privačių kompanijų, kurios planuos įvairias keliones į kosmosą.