Jei viskas prasidėjo nuo Didžiojo sprogimo, kaip tuomet viskas pasibaigs?

Žinome, kad Visata yra daugiausiai sudaryta iš tamsiosios materijos, kuri su įprastine materija sąveikauja tik gravitacijos būdu bei tamsiosios energijos – paslaptingos, nematomos jėgos, kuri, kaip manoma, spartina Visatos plėtimąsi.

Pagal naujo tamsiosios energijos pasiskirstymo tyrimo duomenis Lisabonos technikos universiteto (Portugalija) mokslininkė Mariam Bouhmadi-López padarė išvadą, kad labiau tikėtinas Visatos pabaigos scenarijus yra palaipsninis suplyšimas.

Priklausomai nuo to, kaip elgsis tamsioji energija, pasaulio (ir visos Visatos) pabaiga gali nutikti pagal kelis scenarijus. Pagal patį populiariausią – Visatos plėtimasis nepaliaujamai greitės tol, kol galaktikos, žvaigždės ir atomai vieni nuo kitų nutols ir atauš tiek, kad nebegalės sąveikauti tarpusavyje.

Bet jeigu tamsioji energija elgsis kitaip ir Visatos plėtimosi greitis nebus pastovus, o bėgant laikui didės, ilgainiui absoliučiai viskas suplyš. Kad taip nutiktų, ir taip paslaptinga tamsioji energija turėtų įgyti dar paslaptingesnę fantominę formą, kuri Visatai augant tankėja.

Tiesa, tai visiškai prieštarauja įprastiniams stebimiems reiškiniams – mums natūralu, kad kokio nors kūno tūriui didėjant jo tankis mažėja.

„Nežinome nieko, kas elgtųsi priešingai, tačiau tai nereiškia, kad taip nutikti negali“, – sakė Prinstono universiteto (JAV) mokslininkas Davidas Spergelis.

M.Bouhmadi-López ir jos doktorantai Imanolis Albarranas bei João Moraisas analizavo tris Visatos plyšimo teorijos versijas: Didžiojo plyšimo, Didžiojo plyšimo Mažojo brolio ir Mažojo plyšimo. Visos šios Visatos pabaigos teorijos skiriasi tuo, kad Didžiojo plyšimo atveju visa Visata staiga suplyšta vienu fiksuotu laiko momentu, o „mažesnėse“ plyšimo versijose Visatos išnykimas vyksta labiau laipsniškai.

„Jiems bendra tik tai, kad mūsų galaktika ir visos kitos galaktikos ilgainiui suplyštų. Viskas būtų blogai“, - sakė tyrimo vadovė. Tai, kokiu būdu Visata galėtų plyšti, galima būtų spręsti pagal materijos koncentravimąsi.

Tamsioji ir įprastinė materija kai kuriose Visatos vietose koncentruojasi labiau nei kitose. Tokiose vietose atsiranda gravitacijos variacijų, dėl kurių skirtingose vietose ir laiko tėkmė gali būti kitokia. Tai reiškia, kad kai kuriuose kosmoso regionuose tamsioji energija veikia greičiau arba lėčiau.

M.Bouhmadi-López su doktorantais šiuos skirtumus analizavo remdamiesi stebėjimo duomenimis, gautais iš Wilkinsono mikrobangų anizotropijos zondo ir didesnės raiškos Plancko palydovo, kurie savo naujausius žemėlapius publikavo 2015 metais.

Mokslininkai padarė išvadą, kad jei Visatos pabaiga iš tiesų ateitų plyšimo būdu, tuomet labiausiai tikėtinas būtų Mažasis plyšimas, kuomet Visatos plėtimasis sulėtėtų pakankamai, kad pajustume lėtą materijos išsisklaidymą, o ne kataklizminį įvykį.

„Jie stebėjimo duomenyse sugebėjo atrasti tokių požymių, kurie teoriniuose modeliuose yra skirtingi, tad ateityje mes jų žiniomis galėsime pasinaudoti“, - sakė Mažojo plyšimo teoriją sugalvojęs Vanderbilto universiteto (JAV) mokslininkas Robertas Scherreris.

Tačiau Didžiojo plyšimo teorijos autorius, Dartmuto koledžo (JAV) mokslininkas Robertas Caldwellas Portugalijos mokslininkų atliktą darbą vertina skeptiškai: „Šiuo metu skirtingų scenarijų atskirti negalime. Nemanau, kad jie gali daryti pagrįstas išvadas apie vienokį ar kitokį modelį“.

Laiko šiam moksliniam ginčui išspręsti dar yra gana daug – jei Mažasis plyšimas ir įvyks, tai tik maždaug po 100 mlrd. metų.