Paprastam piliečiui net į galva nešautų, kokia tai didelė problema: į ką, po galais, sudėti Marso mėginius?

Marsaeigis ieškos fosilijų, taip pat surinks iki keturiasdešimties 15 gramų mėginių ir paruoš juos pargabenimui į Žemę bei analizei laboratorijose, mat detaliai analizei reikalingi prietaisai kol kas nėra pakankamai maži, kad juos būtų galima skraidinti kosminėje misijoje.

Bet čia iškyla problema – kaip užtikrinti, kad mėginiai nebus užteršti žemiška organika?

Pagrindinė problema kyla iš to, kad mėginius reikia apsaugoti ir nuo biologinių organizmų, ir nuo organinių molekulių, o dauguma procesų, skirtų sunaikinti biologiją, padaro medžiagas labai patrauklias organikai.

Pavyzdžiui, pakaitinus mėginiams skirtus metalinius indus, šie tampa labai aktyvūs – tai reiškia, kad jie gerai reaguoja su organinėmis molekulėmis ir jų prisigeria vos per keletą sekundžių, pabuvę normaliame ore.

Plastmasė taip pat yra organinis junginys, taigi ji apskritai netinka mėginių ėmimui.

Šiuo metu išmąstyta geriausia sistema – titano nitrido mėgintuvėliai, kurie net ir pakaitinti nėra labai aktyvūs. Mėgintuvėliai talpinami stove, kuriame atstumas nuo mėgintuvėlio iki stovo angos krašto yra ne didesnis nei keli milimetrai – taip mažinama molekulių pernaša.

Galiausiai visa sistema laikoma ypatingai švarioje atmosferoje, pvz. gryno azoto, kuri dar nuolatos yra siurbiama lauk, kad būtų surenkami galintys susiformuoti organiniai junginiai.

Bet tokia apsauga galės veikti tik iki raketos pakilimo; vėliau, skrendant ir nusileidus Marse, iškyla naujų problemų – aplinkos sąlygos dažnai gali sudaryti sąlygas formuotis organiniams junginiams.

Taigi ši problema vis dar sprendžiama.