Tai buvo tikrai baugus įvykis: ugnies liežuvis, kurtinantis triukšmas ir vėliau galingas sprogimas - kas per velniava dėjosi Sibiro gilumoje?

Keisti reiškiniai nesiliovė dar keletą parų. Optinės anomalijos stebėtos didžiulėje 12 milijonų km² teritorijoje nuo vakarinių Atlanto pakraščių iki Vidurio Sibiro, nuo Taškento iki Sankt Peterburgo.

Europinėje Rusijos dalyje ir Vakarų Europoje naktis iš birželio 30 į liepos 1-ąją buvo nenatūraliai šviesi, dangų padengė 80–100 km aukštyje susiformavę įspūdingi sidabriškieji debesys, sukurdami neįprastą švytinčios atmosferos efektą.

Šis reiškinys, primenantis intensyvų poliarinių pašvaisčių žaismą, kartojosi dar kelias naktis, kol liepos viduryje nugeso.

Pirmieji tyrimai ir hipotezės – iki Antrojo pasaulinio karo

Vis dėlto, kas nutiko Vidurio Sibiro taigoje ties Akmenuotąja Tunguska 1908-ųjų birželio 30 d. rytą? Koks reiškinys galėjo sukelti tokias globalias pasekmes?

Per pastarąjį šimtmetį pasiūlyta daugybė įvykio paaiškinimų. Akivaizdu, ne kiekvieną pareikštą nuomonę ar išsakytą samprotavimą galima vadinti moksline hipoteze.

Sutikite, sudėtinga verifikuoti prielaidą, jog virš taigos atsivėrė erdvėlaikio koridorius, arba kad Tunguskos kūnas ne krito į Žemę, o išlėkė iš jos gelmių, galiausiai – jog katastrofą Sibire sukėlė kosminių civilizacijų žmonijai pasiųstas lazerinis signalas...

Ko gero, užfiksuotas gamtines anomalijas dar tą pačią vasarą pirmasis pamėgino paaiškinti prancūzų astronomas Feliksas De Rua – jo manymu, birželio 30 d. Žemė praskriejo pro didžiulį ir tankų kosminių dulkių debesį.

Deja, istorinės aplinkybės lėmė, jog Tunguskos fenomenas kuriam laikui buvo beveik pamirštas – antrasis XX-ojo a. dešimtmetis tiek Rusijai, tiek Europai nebuvo lengvas, purtomas socialinių-politinių bei ekonominių krizių, ir kurį laiką įvykiu Sibire niekas rimtai nesidomėjo.

Pirmoji žvalgybinė kelionė į katastrofos vietą buvo organizuota tik po trylikos, o pirmoji mokslinė tiriamoji ekspedicija – po devyniolikos metų.

Nuoseklių, sistemingų Tunguskos įvykio tyrinėjimų pionieriumi galima laikyti geologą ir meteorologą Leonidą Kuliką. Mėgindamas išsiaiškinti, kas nutiko taigoje, jis buvo toks atkaklus, jog vėlesnėms tyrinėtojų kartoms tapo klasikiniu idėjos užvaldyto mokslininko pavyzdžiu.

L. Kulikas 1921–1939 m. į Akmenuotosios Tunguskos rajoną organizavo septynias ekspedicijas. Mokslininkas buvo įsitikinęs, jog 1908-ųjų birželio pabaigoje Žemė susidūrė su masyvia nuolauža iš kosminių šiukšlių debesies, lydinčio Ponso-Vinekės (Pons-Winnecke) kometą, ir visus tuos metus itin sudėtingomis, sekinančiomis fiziškai ir morališkai sąlygomis nenuilstamai ieškojo gigantiško geležinio meteorito ar bent susidūrimo pėdsako – smūginio kraterio.

Deja, nei meteorito, nei jo skeveldrų, net kraterio rasti nepavyko... Išanalizavęs taigos išvartų didžiulėje teritorijoje geometriją, sprogimo mastą bei medžių kamienų sužalojimų pobūdį, L. Kulikas galiausiai teigė nustatęs katastrofos epicentrą, tačiau pripažino meteoritą greičiausiai išgaravus dėl aukštos temperatūros.

Ketvirtojo dešimtmečio vidury anglų meteorologas Džonas Viplis pasiūlė versiją, pagal kurią į mūsų planetos atmosferą įlėkė ne geležinis meteoritas, o nedidelė kometa, kuri įkaito ir sprogo, nepasiekusi paviršiaus, todėl įvykio vietoje nėra nei kraterio, nei kosminio kūno liekanų. Sugretinus su L. Kuliko tyrimų rezultatais, ši hipotezė atrodė pakankamai pagrįsta.

Hipotezių – daugybė, patikimo atsakymo – nė vieno

Tolesnius incidento tyrinėjimus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Akademinei Sovietų Sąjungos bendruomenei paslaptingąjį įvykį priminė mokslo populiarintojas, rašytojas Aleksandras Kazancevas, 1946 m. žurnale „Vokrug Sveta“ („Aplink pasaulį“) išspausdinęs apsakymą „Sprogimas“, kuriame iškėlė intriguojančią idėją apie Sibiro gilumoje avariją patyrusį ateivių kosminį laivą.

Kai kurie tarybiniai (F. Zigelis, A. Zolotovas) ir Vakarų tyrinėtojai (F. Libis) šią mintį priėmė labai rimtai – gimė provokuojanti technogeninės nežemiškos Tunguskos objekto kilmės hipotezė, tiesa, smarkiai kritikuota „tikrų“ mokslininkų.

Į diskusiją dėl Tunguskos įvykio prigimties įsitraukė vis daugiau profesionalų ir mėgėjų – versijų per kitus kelis dešmtmečius tik daugėjo.

Rimčiausios, egzotiškiausios, bet ne beprotiškiausios jų: 1948 m. amerikiečių astronomas Linkolnas La Pazas prakalbo apie medžiagos ir antimedžiagos anihiliacijos taigoje galimybę.

1951 m. rusų mokslininkas V. Solianikas iškėlė prielaidą apie elektromagnetinę reiškinio prigimtį; 1958 m. geochemikas K. Florenskis pateikė įrodymų teorijos, kad sprogimas įvyko ore, naudai, o 1962-aisiais paskelbė hipotezę, jog virš taigos, maždaug 7 km aukštyje, triukšmingai išsisklaidė nedidelė kometa.

1963 m. kometos hipotezę daugkartiniais laboratoriniais tyrimais patvirtino akademikas V. Fesenkovas; 1973 m. Teksaso (JAV) universiteto Reliatyvumo teorijos katedros mokslininkų grupė paskelbė drąsią hipotezę, jog Tunguskos fenomenas iš tiesų buvo miniatiūrinė mūsų planetą perskrodusi juodoji bedugnė.

1981 m. rusų geologė N. Kudriavceva įvykius Tunguskoje susiejo su aktyvia regiono požemine vulkanine veikla; 1984 m. rusų meteorologas L.Mucharevas teigė, jog netoli Akmenuotosios Tunguskos įvyko gigantiško kamuolinio žaibo iškrova.

1993 m. žurnale „Nature“ išspausdintame NASA mokslininkų grupės straipsnyje teigiama, kad 8 km aukštyje sprogo nedidelis, maždaug 30 m skersmens akmeninis asteroidas.

Galutinio atsakymo, kaip, ir vieningo sutarimo dėl Tunguskos reiškinio prigimties vis dar nėra. Taiga kruopščiai slepia vieną didžiausių XX-ojo a. paslapčių.

Martynas Juocevičius, Lietuvos etnokosmologijos muziejus