| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Pusė viso to, ką regime aplink save, yra ne tik nežemiškos kilmės, bet net ne iš mūsų galaktikos
|
(
(
Nauja simuliacija rodo, kad pusė viską, ką regime aplink, sudarančių atomų yra tarpgalaktiniai keliautojai. Tokios didelės galaktikos, kaip Paukščių Takas, pusę savo materijos surinko iš gretimų žvaigždžių santalkų, esančių už milijono šviesmečių. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! „Nesuvokėme, kokią didelę dalį panašių į Paukščių Taką galaktikų masės sudaro „pavogtas“ kitų galaktikų vėjas,“ sako vienas iš tyrimo autorių Claude-André Faucher-Giguère iš Šiaurės Vakarų universiteto Ilinojuje. Vagystės vyksta po mirties. Kai kurios savo gyvenimo ciklo pabaigą pasiekusios žvaigždės tampa didžiuliu greičiu dujas į visatą išsviedžiančiomis masyviomis supernovomis. Šių sprogimų išmestas dujas surenka galaktiniai vėjai, sprogstančių supernovų varomi įelektrintų dalelių srautai. Anksčiau manyta, kad galaktiniai vėjai žymesnės tarpgalaktinės materijos masės pernešti negali, nes jie per silpni, kad galėtų įveikti gretimas galaktikas skiriančius didžiulius atstumus. Pasirodo, jie stipresni, nei manyta. „Manėme, vėjai apsiriboja savo gimtosiomis galaktikomis – ir kad jie gali būti panaudoti dar kartą, kai nukrenta į tą pačią galaktiką, bet ne didelės masės pernešimui iš vienos galaktikos į kitą,“ sako Faucher-Giguère. Per galaktikos gyvavimą ji mainosi materija su savo kaimynėmis ir kelionės iš vienos galaktikos į kitą galėjo trukti nuo kelių šimtų milijonų iki 2 milijardų metų, sako jis. Per visatąTrimačiais galaktikų evoliucijos modeliais Faucher-Giguère ir Daniel Anglés-Alcázar simuliavo materijos galaktikų viduje kelią nuo didžiojo sprogimo iki pat mūsų dienų. Tikslesnės supernovų simuliacijos parodė, kad galaktikų vėjai juda greičiau, nei manyta. Jie išsiaiškino, kad 100 milijardų žvaigždžių ir daugiau turinčiose galaktikose, galaktiniai vėjai sunešė apie 50 procentų dabartinės jų masės. „Galaktikų vėjai, kaip masės pernašos būdas, buvo nepakankamai įvertinti,“ sako Jessica Werk Iš Vašingtono universiteto Seattle. „Daniel Anglés-Alcázar naudoja vieną iš geriausių simuliacijų atlikti detalią dalelių sekimo analizę ir išties aiškiai viską parodė.“ Faucher-Giguère ir Anglés-Alcázar išsiaiškino, kad didesnėms galaktikoms, tokioms, kaip mūsiškė, ši tarpgalaktinė Golfo srovė yra pagrindinis jų augimo šaltinis, leidžiantis nugvelbti materiją nuo mažesnių galaktikų.
Mažesnėms galaktikoms tarpgalaktinis materijos pernešimas nėra toks svarbus, jos labiau kliaunasi vietiniais galaktiniais vėjais, padedančiais išlaikyti materiją, kurią išsviedžia supernovos jų sistemoje. Faucher-Giguère mano, kad Paukščių Takas gauna savo materiją iš gretimų Didžiojo ir Mažojo Magelano Debesies, dviejų nykštukinių galaktikų už Werk pažymi, kad materijos pernašos sekimas nuo pat Didžiojo Sprogimo iki mūsų dienų ir supratimas, iš kur radosi atomai, sudarantys orą, kuriuo kvėpuojame ir vandenį, kurį geriame, yra viena iš fundamentaliausių astrofizikos užduočių. „Tai vienas ekstragalaktinės kosmologijos šventųjų gralių,“ sako ji. „Dabar žinome, kad pusė šių atomų atklydo iš už mūsų galaktikos ribų.“ Žurnalo nuoroda:Monthly Notices of the Royal Astronomical Society , DOI: 10.1093/mnras/stx1517 Aylin Woodward ▲
| ||||
Įdomiausi
75
(0)
.png)
.png)
