Dėdė Semas rūstauja: kodėl JAV lig šiol naudoja rusiškus raketų variklius

Eksploatacijos istorija

Raketų variklių RD-180 tiekimas JAV tapo nuolatinių apkalbų objektu. Pačioje Rusijoje MGS „Energomaš“ kūrinys netgi yra tam tikras „JAV atsilikimo ir RF pirmenybės“ simbolis. Amerikoje RD-180 naudojimas irgi sukėlė nemažai triukšmo. Tai susiję visų pirma su šalių tarpusavio santykių pablogėjimu ir tradiciškai aršiai Amerikos nacionalinius interesus ginančių politikų – „vanagų“ – pozicija.

Neseniai alyvos ugnin šliūkštelėjo The Wall Street Journal, pareiškęs, kad rusiškus variklius JAV kariškiai nori naudoti bent iki 2024 metų. O šiais metais amerikiečių United Launch Alliance (bendra Boeing ir Lockheed Martin įmonė, gaminanti raketas Atlas 5) iš „Energomašo“ gaus solidžią, daugiau nei 30-ies vienetų, RD-180 variklių partiją.

Tad, kas iš tiesų yra šis nesantaikos obuolys? RD-180 yra dviejų kamerų skysto kuro raketinis variklis. Jis buvo sukurtas praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje, tačiau netgi tuo metu vadinti jį visiška naujiena nebuvo galima. Variklio bazei panaudotas sovietinis RD-170, kurio kūrimas prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje. Būtent jis naudotas raketoje-nešėjoje „Energija“ — galingiausioje iš visų kada nors sukurtų sovietinių raketų. Be abejonės, itin sėkminga to metu konstrukcija suteikė naujai versijai kelialapį į gyvenimą, ir dešimtojo dešimtmečio sunkumai jai lemtinga kliūtimi netapo.

RD-180 varikliai pradėti eksploatuoti 2000-aisiais ir naudojami iki šiol. Tačiau, kitaip, nei įprasta manyti, visiškos JAV priklausomybės nuo šių variklių nėra. Jungtinės Valstijos RD-180 naudoja tik pirmoje sunkiosios raketos-nešėjos Atlas 5 pakopoje. Antroje ir trečioje pakopoje įrengti „grynai amerikietiški“, Rocketdyne kompanijos sukurti, RL-10A-4-2.

Amerikiečių aktyviai naudojamai raketai Delta IV rusiškų variklių išvis nereikia. Ten naudojami amerikietiški RS-68A ir RL-10B-2. Na, ir pabaigai svarbiausia: raketų ir kosminės srities lyderis — SpaceX kompanija — pirmoje ir antroje Falcon 9 raketų pakopoje naudoja naujus savos gamybos skysto kuro variklius Merlin 1D+ ir Merlin 1D+ Vacuum. Tai šiuolaikiniai, aukštųjų technologijų gaminiai, kuriuos JAV galės naudoti dar ne vieną dešimtmetį. Jie veikiausiai bus naudojami dar ilgai po to, kai bus atsisakyta ir RD-180, ir aukščiau minėtų RL-10 (kurie šiaip jau irgi toli gražu nėra nauji).

RD-180 — ne vienintelis JAV naudotas rusiškas raketinis variklis. Bendroje amerikiečių ir ukrainiečių raketoje „Antares“ vienu metu buvo montuojamos JAV licenzijuotos variklio NK-33 modifikacijos (AJ26-58, AJ26-62). Naujausio modernizuotos raketos versijos paleidimui naudoti naujesni RD-181 varikliai.

Ir visgi, RD-180 naudojimas vienoje iš pagrindinių amerikiečių raketų JAV kelia nepasitenkinimą. Atlas 5 raketą amerikiečiai naudoja taip pat ir strateginiais tikslais. Būtent ji buvo keturis iš penkių kartų panaudota, iškeliant orbitinį Boeing X-37 lėktuvą — ko gero paslaptingiausią mūsų laikų kosminį aparatą. Daugelio solidžių ekspertų nuomone, jis yra ne kas kita, o kovinio kosminio lėktuvo prototipas. Žvalgybos ir karinių palydovų iškėlimo į orbitą našta taip pat dažnai gula ant Atlas 5 pečių.

Norint, tai galima pavadinti „JAV vyriausybės netoliaregiškumu“. Bet veikiausiai tai yra tiesiog amerikietiškas pragmatizmas. Kaip dažnai būna su rusiškais gaminiais, kurių technologijos sukurtos dar sovietmečiu, RD-180, vakarietiškais masteliais, gan nebrangūs. 2010 metais vienas toks variklis kainavo 9 mln dolerių. Dabartinė tiksli kaina nežinoma, tačiau daugelyje šaltinių įvardijama 11–15 milijonų dolerių suma. Tuo tarpu pirmoje raketos Delta IV pakopoje naudojamo skysto kuro variklio RS-68 kaina buvo maždaug 20 mln dolerių.

Kitas sunkumas – technologinis. Vieną variklį pakeisti kitu, smarkiai nepakeičiant raketos konstrukcijos ir neaukojant jos charakteristikų, ne taip jau paprasta. Taigi, laukti staigaus „patriotizmo proveržio“ iš Atlas 5 kūrėjų vargu ar verta.

Žinoma, JAV valdžia galėtų įsakymais uždrausti naudoti RD-180. Bet ne viskas taip paprasta. Jau dabar raketos Falcon 9 paleidimas Pentagonui kainuoja maždaug 90 mln dolerių. Tai brangiau, nei komerciniai raketų paleidimai, bet pigiau nei kariniai Atlas 5 paleidimai. Jei JAV valdžia uždraustų United Launch Alliance naudoti RD-180, Atlas 5 paleidimų paprasčiausiai nutrūktų. Tai suduotų skaudų smūgį United Launch Alliance — pagrindiniam SpaceX konkurentui — ir taptų dar vienu svarbiu žingsniu link raketinių kosminių skrydžių rinkos monopolizavimo, ko Baltieji rūmai stengiasi išvengti. Tokiu atveju gali nukentėti nacionalinis saugumas, jau nekalbant apie tai, kad bet kokia monopolija kenkia ekonomikai.

Nauji laikai — nauji varikliai

Tačiau amerikiečiai rado išeitį — nauji varikliai. Dabar United Launch Alliance aktyviai kuria Atlas 5 įpėdinę – raketą Vulcan. Bendradarbiaudama su Blue Origin, bendra įmonė kuria ir naują deguonies–metano variklį BE-4, kurį norima panaudoti naujojoje raketoje. 2017 metų kovo mėnesį vienas BE-4 buvo prarastas bandymų metu, tačiau pagal viską sprendžiant, gaminio likimui tai neatsilieps. Dabar pirmas raketos su BE-4 startas planuojamas ne anksčiau nei 2019 m.

Be to, kompanijoje Aerojet Rocketdyne kuriamas dar vienas amerikietiškas ateities variklis — AR1. Sako, jis kuriamas ne taip intensyviai, kaip BE-4. Tačiau AR1 projektas turi savų pliusų. Pavyzdžiui, jį galima montuoti ne tik į Vulcan raketą, bet ir į Atlas 5 vietoje RD-180 – jis irgi skysto kuro uždaro ciklo variklis. Kurui bus naudojamas žibalas, oksidavimui – deguonis. BE-4, kaip minėta, naudoja skystą metaną.

Žodžiu, JAV raketų gamintojai turi iš ko rinktis. Ir ko gero galima neabejoti, kad pasirinkimą jie atliks ne RD-180 naudai. Yra manančių, kad rusiški raketų varikliai gali būti paklausūs Kinijoje. Tačiau tai jau kita tema diskusijoms. Bendradarbiavimas su Kinija toli gražu ne visada suteikia garantuoja „dividendus“.

I. Vedmedenko
naked-science.ru