Kelionė be atgalinio bilieto: kaip Maskvos valkata tapo pirmuoju gyviu kosmose, bet tokio likimo nepavydėtų niekas

Ambicingas uždavinys

Iškart po „Sputnik 1“ paleidimo, kai S. Koroliovas susitiko su generaliniu sekretoriumi Nikita Chruščiovu, šis norėjo dar padidinti tempą ir išnaudoti pranašumą prieš JAV.

„Niekada nemanėme, kad pirmiau už amerikiečius paleisime palydovą. Bet jūs tai padarėte. O dabar prašyčiau artėjančioms revoliucijos metinėms į kosmosą paleisti ką nors naujo“.

Taip, kosmonauto Georgijaus Grečkos teigimu, susitikimo metu į S. Koroliovą kreipėsi N. Chruščiovas.

„Kuo nors naujo“ tapo šuo. Tiksliau, kalė. Ji turėjo tapti pirmu gyvu sutvėrimu, iškeltu į kosminę orbitą. Ir tikimybė kad ji išgyvens buvo labai, labai menka.

Taip yra dėl to, kad pirmasis „Sputnik“ skrydis buvo atliktas spalio pradžioje, o sovietinė „spalio revoliucija“ yra minima lapkričio pradžioje. Tad kosminiu skrydžiu įamžinti Vladimiro Lenino ir bolševikų įvykdytą valstybinį perversmą S. Koroliovas privalėjo vos per mėnesį.

Kad spėtų laiku, S. Koroliovas ketino pasinaudoti ta pačia 30 metrų aukščio „Sputnik“ raketa, kuri turėjo iškelti gerokai sunkesnį krovinį – daugiau nei 500 kg sveriančią kapsulę. S. Koroliovas su inžinieriais turėjo modifikuoti raketos krovinį – ir atlikti tai vos per kelias savaites. Nebuvo numatyta jokių saugumo ar kokybės patikrinimų, kurie turėtų būti privalomi prieš įprastinį planinį paleidimą.

Kelionė be atgalinio bilieto

4 m aukščio kūgio pavidalo kapsulėje, be patalpos šuniui, inžinieriai sutalpino radijo siųstuvą, ir telemetrijos sistemas. Iš kapsulės į Žemę turėjo būti siunčiamos kalės Laikos nuotraukos, taip pat atmosferoje ketinta atlikti mokslinius eksperimentus – radiacijos matavimus virš atmosferos. Šios kapsulės keleivė buvo Maskvos gatvėse surasta maždaug trejų metų amžiaus valkataujanti mišrūnė, svėrusi apie 5 kilogramus.

Nors Laikos kapsulėje buvo temperatūros valdymo sistema ir šiek tiek maisto, iš pat pradžių, prieš paleidimą, įvykdytą lapkričio 3 d., buvo numatyta, jog tai yra kelionė be bilieto atgal. Mat dar niekas nebuvo sugalvojęs, kaip saugiai sugrąžinti kosminį aparatą ant planetos paviršiaus per Žemės atmosferą.

Praėjus kelioms valandoms nuo paleidimo temperatūros valdymo sistema sugedo ir kapsulė perkaito. Tad pirmasis žmonijos bandymas į kosmosą pasiųsti gyvą sutvėrimą baigėsi kankinančia mirtimi perkaitusioje kapsulėje, kuri sklendė beorėmis kosmoso erdvėmis. Pirmasis saugiai į Žemę sugrąžintas kosminis aparatas – „Sputnik 2“ – tą padarė 1958 m. balandį.

Antroji kosminė pergalė

Nepaisant Laikos patirtų kančių, sovietinė propaganda šį skrydį išaukštino kaip neįtikėtinos sėkmės istoriją. Vertinant per viešųjų ryšių ir kosminių lenktynių prizmę, iš tiesų taip ir buvo. Dar prieš pirmojo „Sputnik“ skrydį JAV Karinis jūrų laivynas buvo pradėjęs vystyti projektą „Vanguard“, kurio rezultatas turėjo būti pirmojo kosminio palydovo paleidimas. Bet iki šio projekto realizavimo Sovietų sąjunga sugebėjo atlikti net ne vieną, o du kosminius skrydžius. N. Chruščiovas būtent tai ir pabrėžė pažymint revoliucijos metines 1957 metais.

„Panašu, kad „Vanguard“ pavadinimas atspindi amerikiečių įsitikinimą, jog jų palydovas bus pirmas pasaulyje. Tačiau pasirodė, kad į priekį išsiveržė sovietinis palydovas, kad būtent jis atsidūrė avangarde... Besisukdami orbitoje apie Žemę sovietiniai palydovai skelbia Sovietų sąjungos, kurios liaudis kuria naują gyvenimą po marksizmo ir leninizmo vėliava, mokslo, technologijų ir visos ekonomikos išsivystymo pirmenybę“, – lapkričio 6 dieną savo kalboje teigė N. Chruščiovas.

O kol sovietai skaičiavo sėkmes, amerikiečiai galėjo skaičiuoti tik nesėkmes – 1957 m. gruodžio pradžioje pirmoji „Vanguard“ misija, tiesiogiai transliuota per televiziją, su trenksmu žlugo. Sovietai buvo pirmieji, į kosmosą iškėlę vyrą ir moterį, pirmieji, atlikę pasivaikščiojimą atvirame kosmose ir dar daug kitų „pirmųjų“ kosminių žygdarbių. Ir tik septintame dešimtmetyje NASA, vykdydama „Gemini“ projektą, sugebėjo pavyti bei pralenkti Sovietų sąjungos kosminę programą.