Tai beprecendentinis sprogimas, nepanašus į jokius kitus iki šiol astronomų matytus sprogimus

Seniai seniai, tolimoje galaktikoje, nugriaudėjo sprogimas. Tai galingiausias iš neturinčių vienareikšmio paaiškinimo sprogimų klasės atstovas.

Astronomai jau susiaurino tikėtinų priežasčių ratą iki dviejų pretendentų, tačiau kol kas nežino, kuris paaiškinimas teisingas. Kai tai paaiškės, žinosime apie visiškai naują kosminių sprogimų tipą, galintį padėti geriau suprasti, kas dedasi pačiose galaktikų branduolių gelmėse.

Tarptautinė astronomų komanda nykstantį švytėjimą aptiko dar 2010 metais, naudodami Panoramic Survey teleskopą ir Rapid Response sistemą ( Pan-STARRS ) Haleakala observatorijoje, Havajuose.

Objektas, pavadintas PS1-10adi, tūno galaktikos centre už maždaug 2,6 mlrd šviesmečių. Atsižvelgiant į Visatos plėtimąsi, šviesos kelionė iki mūsų užtruko kiek mažiau nei 2,5 mlrd metų.

Keletą metų PS1-10adi šviesa kito, kol objekto skaistus švytėjimas pamažu susiliejo su pačios galaktikos spinduliavimu.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiog dar viena mirštanti žvaigždė išleidžia paskutinį atodūsį. Jos spektras rodė, kad tai IIn tipo supernova.

Bet jos šviesumas buvo išskirtinis, netgi jei tai ypač energingas žvaigždės sprogimas, tad tyrėjams kilo įtarimas, kad tai turėtų būti kažkoks kitas objektas.

„Mūsų atradimas parodė, kad šis sprogimas gali išlaisvinti dešimt kartų daugiau energijos, nei įprasti sprogimai,“ sa astronomas Cosimo Inserra iš Southamptono universiteto.

Vienas pretendentas yra aktyvus galaktikos branduolys (AGN). Šie monstrai yra galaktikų centre pasirodantys ir išblėstantys šviesos lopinėliai, kurių kilmė gali būti labai įvairi – jį gali sukelti, pavyzdžiui, juodosios bedugnės išsviedžiamos karštos dalelės ir spinduliavimas.

Astronomai AGN skirsto į mažesnes grupes, remdamiesi jų šviesos charakteristikomis. Viena tokia grupė, vadinamos 1 tipo Seyferto galaktikos, šį sprogimą atitinka.

Atsižvelgiant į išsiskyrusią energiją, tai arba ypač įspūdinga supernova, bent jau leis šimtus kartų masyvesnė už Saulę, arba mažesnis objektas, kurį į skutus sudraskė didelė juodoji bedugnė.

PS1-10adi paaiškinti galėtų abu šie scenarijai, ir abu jie itin jaudina astronomus.

„Jei šie sprogimai yra potvyninio sutrikdymo įvykiai – kai žvaigždė pernelyg prisiartina prie juodosios bedugnė įvykių horizonto ir suplėšoma stiprių gravitacijos jėgų, – tada jo savybės tokios, kad tai turėtų būti visiškai naujo tipo potvyninio sutrikdymo įvykis," pažymi pagrindinis tyrimo autorius Erkki Kankare, astrofizikas iš Karalienės universiteto Belfaste.

„Jeigu tai supernovų sprogimai, tada jų savybės ekstremalesnės, nei kada nors esame regėję, ir tikriausiai susiję su galaktikos centro aplinka.“

Išspaudusi kas tik įmanoma iš PS1-10adi duomenų, komanda kitose duomenų bazėse ieškoti su sprogimų pavyzdžių su panašiomis charakteristikomis.

Ir aptiko keletą, o keturis iš jų aprašė detaliau savo tyrime.

„Mūsų duomenys rodo, kad tokie įvykiai nėra labai neįprasti ir verčia pakeisti požiūrį į savo žinias apie sprogstančias ir yrančias žvaigždes,“ sako Inserra.

„Ir tuo pat metu jų egzistavimas suteikia mums svarbios informacijos apie ekstremalią centrinės, paslėptos galaktikos dalies, aplinką.“

Horizonte jau šmėžuoja technologijos, galinčios suteikti daug daugiau detalių apie tolimų galaktikų centrus. Tikėkimės, nereikės itin ilgai laukti šios paslapties įminimo.

---

Tyrimas publikuotas Nature Astronomy.

Mike Mcrae
sciencealert.com