Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Šiuo metu jau baigiamas ir 2020-aisiais pagaliau pakilti turėsiantis James Webb kosminis teleskopas turi 6,5 metro skersmens pagrindinį veidrodį, sudarytą iš 18 vienodų šešiakampių segmentų. Jau ir tokio veidrodžio pagaminimas sukėlė daug techninių iššūkių, o ateityje teleskopai planuojami dar didesni. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Štai NASA savo dešimtmečio planuose turi egzoplanetų tyrimams skirtą teleskopą LUVOIR, kurio pagrindinio veidrodžio skersmuo turėtų siekti net 15 metrų. Kaip pagaminti ir, svarbiausia, į kosmosą iškelti tokį monstrą? Vienas būdas – į orbitą kelti dalimis, kurios vėliau autonomiškai susijungia į galutinį prietaisą. Tokios autonominių teleskopų technologijos idėjai NASA prieš mėnesį skyrė 125 tūkstančių dolerių paramą pirminei devynių mėnesių galimybių studijai atlikti. Idėjos autorių teigimu, ateityje dideli kosminiai teleskopai galėtų susidėti iš daugybės identiškų komponentų, kurių kiekvienas galėtų tarnauti ir kaip veidrodžio, ir kaip atraminių struktūrų, ir kaip apsauginių skydų dalis. Tai būtų maždaug metro skersmens šešiakampiai palydovai, kurių vienas paviršius būtų veidrodinis. Jie būtų gaminami masiškai, paleidžiami vienas po kito, tada naudodami Saulės bures nuskristų iki teleskopo surinkimo vietos ir susijungtų į didelę struktūrą. Taip būtų galima gaminti labai didelius teleskopus – jų skersmuo būtų praktiškai neribotas, nes kosmose lengviau išlaikyti dideles struktūras, kai nereikia atsižvelgti į Žemės gravitaciją. Kūrėjai jau kalba ne tik apie 15 metrų skersmens LUVOIR, bet ir apie 30 metrų skersmens kosminį teleskopą, dydžiu prilygstantį didžiausiems šiandieniniams antžeminiams regimųjų spindulių teleskopams. Be to, sugedus vienam komponentui, kitas galėtų jį pakeisti, arba iš Žemės būtų galima atsiųsti atsarginę dalį, kuri irgi autonomiškai pakeistų sugedusiąją. |