Plutonas nenustoja dominti mokslininkų - mažytėje planetoje gali būti skysto vandens

Įdomiausia Plutono vieta – Tombaugh Regio, dar kitaip vadinama tiesiog „širdimi“ („The Heart“) – dėl savo formos. Tai didžiausias ir šviesiausias šios planetos lopinėlis, esantis Teksaso dydžio (didžiausias JAV valstija po Aliaskos) Sputnik Planitia regione. Kai kurie mokslininkai mano, kad po šio regiono lediniu paviršiumi gali slypėti galybė skysto vandens.

Teorijos, kaip šis vandenynas galėtų egzistuoti, yra pateikiamos naujajame tyrime, publikuotame žurnale „Nature Geoscience“. Sputnik Planitia regiono amžius ir kilmė kol kas nėra pilnai žinoma – tačiau manoma, kad jis galėjo susiformuoti po gana didelio asteroido smūgio.

Mažai kraterių turintis regionas verčia mokslininkus manyti, kad jis gali būti pakankamai jaunas – kelių šimtų tūkstančių metų senumo – tačiau jo apgriuvę kraštai gali reikšti, kad regionas susiformavo prieš kelis milijardus metų. Savaime aišku, tai neduoda mokslininkams ramybės, tačiau Sputnik Planitia regionas nėra vienintelė vieta, turinti ženklų apie galimai po žeme slypinti vandenyną.

Ties čia vieta mokslininkai pastebėjo ir gravitacines anomalijas, kurias būtų galima paaiškinti popaviršinio vandenyno hipoteze. Jei šis ledu pasidengęs baseinas iš tiesų yra be galo senas, jis turėjo visiškai užšalti prieš šimtus milijonų metų, o tai reikštų, kad skysto vandens ten nėr –  tačiau mokslininkai sugebėjo paaiškinti, kaip skystas vanduo galėjo prisitaikyti prie atšiaurių Plutono sąlygų. Jų manymu, vandeniui neleidžia užšalti susidaręs dujų sluoksnis.

Jų modelyje yra naudojamas klatrato hidratas – tai molekulių struktūros, kuriose yra svečtimų dujų rūšių, šiuo atveju, galimai metano. Klatrato hidratai susiformuoja sąveikaudami su ledu esant aukštam slėgiui bei žemai temperatūrai. Šie hidratai turi labai nedidelį šiluminį laidumą ir dėl to puikiai atskiria suledėjusį paviršių nuo skystos vandens.

Mokslininkai aiškina, kad dėl šių hidratų skystas vanduo būtų tarsi izoliuotas, neatšaltų ir išliktų skystas. Be šio dujų sluoksnio popaviršinis vanduo jau būtų seniai užšalęs –  tačiau jam esant, šis procesas vyktų daug ilgiau ir užtruktų galbūt net milijardą metų.

Mokslininkų nuomone, vienas iš šio dujų sluoksnio komponentų galėtų būti metanas, kuris kyla iš nykštukinės planetos branduolio. Tai atitinka ir visą Plutono atmosferos sudėtį, kuri yra kupina azoto, bet turi mažai metano.

Žinoma, ši hipotezė pilnai nepaaiškina to, ką mokslininkai pastebėjo Sputnik Planitia regione, tačiau simuliacija patvirtina galimybę, kad skystas vanduo Plutone tikrai gali egzistuoti. Mokslininkai teigia, kad toks dujų sluoksnis galėtų susiformuoti ir kituose paviršiuose – pavyzdžiui, ledu pasidengusiuose mėnuliuose ir, be abejo, kitose nykštukinėje planetose.

„Tai reiškia, kad mūsų Visatoje gali būti daug daugiau skysto vandens nei anksčiau manėme, o jei taip yra, tuomet tikimybė rasti nežemiškų gyvybės formų labai padidėja“, – teigė pagrindinis tyrimo autorius Shunichi Kamata. Visą šią informaciją, kurią mokslininkai šiandien turi apie Plutoną, surinko NASA kosminis zondas „New Horizons“, kuris pro nykštukinę planetą praskrido 2015 metais.

Parengta pagal „IFL Science“