Saulės sistema
.
„Tvirčiausias įrodymas. Tinkama gyventi.“ 10–35 m gylyje. Po Marso paviršiumi aptiktos 76 struktūros


Naujas tyrimas rodo, kad Marsas kadaise turėjo tinkamas sąlygas egzistuoti nežemiškai gyvybei, rašo „BBC Science Focus“.


Australijos mokslininkai sumodeliavo beveik milijardą metų trukusią Žemės tektoninę istoriją ir nustatė, kad maža anglies dioksido koncentracija buvo visuotinio atšalimo, dėl kurio mūsų planeta virto vienu dideliu ledo sluoksniu, priežastimi.


Elonas Muskas pasidalijo naujausiais – planuoja nepilotuojamą erdvėlaivio misiją jau 2026 metų pabaigoje, kai atsidarys paleidimo langas skrydžiams į Marsą.


Mokslininkai teigia, kad tokių objektų egzistavimas erdvėje gali prieštarauti gamtos dėsniams.


2017 ir 2019 metais aptikome pro Saulės sistemą skriejančius tarpžvaigždinius objektus – kūnus, kurie tikrai atkeliavo iš kitų planetinių sistemų. Nors skaičiavimų, kad tokių prašalaičių Saulės sistemoje esama, buvo jau seniai, šios naujienos sukėlė daug didesnį susidomėjimą panašiomis analizėmis.


Tyrėjai atrado tikrąjį Raudonajai planetai būdingos spalvos šaltinį ir taip paneigė populiarią teoriją.


Kai kurie dujinių gigantų palydovai turi požeminius skysto vandens vandenynus. Dabar mokslininkai išsiaiškino, kad toks pat vandenynas yra antrajame pagal dydį Jupiterio palydove.


Tyrimo autoriai teigia, kad ne visai sėkmingas eksperimentas ieškant nežemiškos gyvybės Raudonojoje planetoje privedė prie jos sunaikinimo.


Erdvėlaivis „New Horizons“ artimiausiu metu pasieks istorinį įvykį, kuris padės mums geriau suprasti tolimiausius mūsų Saulės sistemos kampelius.


Saturno palydovas Enceladas laikomas viena tinkamiausių vietų gyvybei Saulės sistemoje, neskaitant Žemės. Jo paviršių dengia stora vandens ledo pluta, o po ja plyti dešimčių kilometrų storio vandenynas. Iš paviršiaus ties pietų ašigaliu veržiasi geizeriai, kurių vandenyje rasti įvairių sudėtingų cheminių reakcijų, vykstančių vandenyne, pėdsakai.


Tikriausiai ne kartą girdėjote, kad Žemė iš pradžių buvo sausa ir įkaitusi planeta. Vanduo joje atsirado dėl ledinių kometų. Dabar mokslininkų komanda pasiūlė, kad vanduo į Žemę galėjo patekti ir mažiau dramatišku būdu.


Mokslininkai aptiko įrodymų, kad senoviniuose negiliuose Marso ežeruose kadaise buvo skysto vandens. Tai įrodo, kad ne visas Raudonosios planetos vanduo buvo padengtas ledu, kaip rodo kai kurie Marso klimato modeliai.


Mėnulio paviršiuje gausybė kraterių, kurių dugne atsiveria gilesni ir senesni palydovo sluoksniai, o aplinka nusėta iš kraterio išmestomis dulkėmis. Vienas toks milžiniškas krateris yra Šriodingerio slėnis maždaug 300 kilometrų nuo pietų ašigalio, tolimojoje palydovo pusėje.