Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Mokslininkai naujame tyrime pristatė beprotiškai skambančią teoriją. Du astrofizikai iš Harvardo universiteto pateikė neįtikėtiną hipotezę, kaip gyvybė galėjo paplisti Visatoje. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Įsivaizduokite, kad prieš milijonus ar net milijardus metų, kai Saulės sistemoje buvo daugiau dangaus kūnų, milžiniška kometa praskriejo išoriniu mūsų planetos atmosferos sluoksniu, rašoma livescience.com. Ji lėkė greitai ir per aukštai, kad sudegtų, bet pakankamai žemai, kad sulėtėtų dėl atmosferos poveikio. Kometos kelyje pasipainiojo prie itin atšiaurių sąlygų prisitaikę mikrobai ir kai kurie iš jų išgyveno susidūrimą su ledo gabalu iš kosmoso. Ištvermingieji mikroorganizmai giliai įstrigo akytame kometos paviršiuje ir išvengė kosminės erdvės radiacijos poveikio, kai kometa išskriejo iš Žemės atmosferos, o vėliau ir iš Saulės sistemos. Kol kometa pasiekė kitą žvaigždžių sistemą su gyvybei palankias sąlygas turinčiomis planetomis, praėjo dešimtys tūkstančių, o galbūt ir milijonų metų. Galiausiai ledo luitas rėžėsi į vienos iš tokių planetų paviršių ir paskleidė dar gyvus mikrobus. Tai galima pavadinti „tarpžvaigždine panspermija“ – tolimų žvaigždžių sistemų „apsėjimu“ iš svetur atgabentomis gyvybės formomis. Negalime pasakyti, ar būtent taip ir nutiko, be to, yra nemažai priežasčių skeptiškai žiūrėti į šią teoriją. Vis dėlto Harvardo astrofizikai Amiras Sirajas ir Avi Loebas savo naujame darbe tvirtina, kad bent jau pirmoji anksčiau aprašyto scenarijaus dalis (mikrobų įstrigimas kometoje) turėjo įvykti nuo vieno iki kelių tuzinų kartų per visą Žemės istoriją. A. Sirajas „Live Science“ pasakojo, jog nors reikia gerokai daugiau įrodymų, į šią hipotezę derėtų žiūrėti rimtai. Taip pat gali būti, kad savo darbe mokslininkai nurodė pernelyg konservatyvų gyvybės pernešimo atvejų skaičių. Nors studijos koncepcija iš pirmo žvilgsnio atrodo nereali, žmonija nuolat susiduria su, regis, neįmanomais dalykais, kurie vėliau pasirodo visai įmanomi ir realūs. Pavyzdžiui: Žemės sukimasis aplink Saulę, kvantinė fizika, o gal ir bakterijos, kometa keliaujančios po Visatos platybes. Harvardo mokslininkai turi pagrindo manyti, kad neklysta. XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo atlikta keletas eksperimentų naudojant nedideles raketas, kurių metu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose aptikta bakterijų kolonijų. Kometos laikas nuo laiko svečiuojasi mūsų Saulės sistemoje, o A. Sirajo ir A. Loebo skaičiavimai rodo, kad didelės kometos iš tiesų galėjo pasiimti pakeleivių. Kometos yra akytos ir jeigu tikrai veiksmingai apsaugo mikrobus nuo mirtinos radiacijos, kai kurios jų rūšys gali nepaprastai ilgai išgyventi kosmose. A. Sirajo teigimu, vien dėl šios mikroorganizmų savybės mokslininkai turėtų rimtai atsižvelgti į jų teoriją, o biologai galėtų prisijungti ir padėti išsiaiškinti tam tikras smulkmenas. „Tai visiškai nauja mokslo sritis“, – „Live Science“ sakė jis. Kita vertus, Riversaide įsikūrusio Kalifornijos universiteto astrofizikas Stephenas Kane’as „Live Science“ prisipažino esąs labai skeptiškai nusiteikęs minėtosios teorijos atžvilgiu, t. y. kad mikrobai iš Žemės galėjo nukeliauti į kitas planetas. Jo manymu, pirmoji problema atsiranda kometai įskriejus į mūsų planetos atmosferą. A. Sirajas ir A. Loebas nurodo, kad kai kurios bakterijos gali išgyventi itin didelę akceleraciją, tačiau nėra aišku, kaip jos prisitvirtintų prie kometos. Galbūt dėl kometą veikiančių aerodinaminių jėgų jokiems mikrobams nepavyktų pasiekti jos paviršiaus ir nusigauti pakankamai giliai po juo, jog būtų tinkamai apsaugoti nuo kosminės radiacijos. Taip pat neaišku, ar viršutiniuose atmosferos sluoksniuose apskritai yra mikrobų. XX a. aštuntojo dešimtmečio raketų eksperimentų rezultatai yra seni ir abejotino tikrumo. Be to, neturime išsamios informacijos net apie šiandieninę viršutinių atmosferos sluoksnių biologiją, ką jau kalbėti apie atmosferą prieš šimtus milijonų metų, kai kometos užklysdavo dažniau. Visgi S. Kane’ui labiausiai ramybės neduoda klausimas, kas nutiktų mikrobams, atsidūrusiems ant kometos. Tikėtina, jog kai kurie iš jų kosmose gali išgyventi ne vieną dešimtmetį – pakankamai ilgai, kad pasiektų, pavyzdžiui, Marsą. Tačiau yra mažai tiesioginių įrodymų, kad bakterijos išgyventų tūkstančius ar milijonus metų, kurių prireiktų norint nukeliauti į kitą gyvybei tinkamą žvaigždžių sistemą. O būtent šia prielaida ir paremtas naujasis Harvardo astrofizikų darbas. Įvairūs mokslininkai seniai kelia hipotezes, jog po didelių dangaus kūnų susidūrimų gyvybė kartu su nuolaužomis gali pasklisti įvairiose mūsų Saulės sistemos planetose ir mėnuliuose, bet norint nugabenti gyvybę į toli esančią žvaigždę reikia konkretesnio scenarijaus. Tiesa, S. Kane’as pastebėjo, kad šio tyrimo metu atlikti skaičiavimai nustatyti, kaip kometa praskrietų mūsų planetos atmosfera, jam yra nauji ir „labai įdomūs“. A. Sirajas per daug neprieštaravo nė vienam S. Kane’o kontrargumentui, tik performulavo juos kaip tolesnių tyrimų sritis. Jis nori tiksliai išsiaiškinti, kaip atrodo viršutinių atmosferos sluoksnių biologija ir kaip su ja sąveikautų kometos. Yra priežasčių manyti, jog bent kai kurios bakterijos išgyventų itin ilgas keliones kosmosu, atsižvelgiant į jų atsparumą itin nesvetingoms sąlygoms tam tikrose vietose Žemėje ir orbitoje. A. Sirajas pakartojo, kad šiuo metu prie jų tyrimo turėtų prisijungti kitų sričių mokslininkai. |