Mokslininkai: Saulė pasiekė tokią būseną, kokios nebuvo jau 300 metų

Lygiai kaip ir mes, Saulė išgyvena fazes ir pokyčius – ir laikui bėgant, tie pokyčiai mūsų žvaigždėje tapo labiau nuspėjami. Šiuo metu ji išgyvena mažiausiai aktyvią fazę, vadinamą saulės minimumu. Saulės ciklas kartojasi 11 metų intervalu ir apima tiek aktyvumo viršūnes, tiek žemiausius aktyvumo taškus.

Piko metu Saulėje atsiranda daugiau saulės dėmių ir įvyksta daugiau Saulės blyksnių. Aktyvumo minimume Saulė yra daug ramesnė – o tai reiškia mažiau saulės dėmių ir energijos.

NASA mokslininkai sako, kad šiuo metu esame pasiekę „didžiausią saulės minimumą“ ir paskutinį kartą tai buvo nutikę tarp 1650 ir 1715 metų, per vadinamąjį Mažąjį ledynmetį, nutikusį Žemės šiauriniame pusrutulyje, „kai vulkaninių aerozolių sukeltas klimato atvėsimas ir mažas saulės aktyvumas sąlygojo žemesnę Žemės paviršiaus temperatūrą“, rašoma NASA Globaliosios klimato kaitos tinklaraštyje.

Tačiau dabartinis Saulės minimumas nesukels ledynmečio. Nes čia įsikiša klimato kaita, rašo CNN.

„Atšilimas, kurį nulemia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, atsirandančios žmonėms deginant iškastinį kurą, yra šešis kartus didesnis nei galimas dešimtmečius trunkantis atvėsimas, kurį sukelia Didysis Saulės energijos minimumas“, – rašo mokslininkai. – Net jei Didysis Saulės minimumas truktų šimtmetį, pasaulinė temperatūra ir toliau kils“.

Mokslininkai žinojo apie artėjantį Saulės minimumą, nes tai yra įprasta saulės ciklo dalis. NASA duomenimis, Saulės dėmių daugiausia buvo 2014 m., o žemiausio aktyvumo fazė prasidėjo 2019 m.

Saulė taip pat atsakinga ir už tai, kas vadinama kosminiais orais – ji siunčia daleles ir kosminius spindulius, skriejančius per mūsų Saulės sistemą. O stipriai įmagnetintos Saulės dėmės sukelia Saulės blyksnius, kurie į Žemę nukreipia rentgeno ir ultravioletinės spinduliuotės srautus.

Tačiau net kai Saulė pasiekia savo aktyvumo minimumą, ji gali būti aktyvi ir kitais būdais – pavyzdžiui, per Saulės vainike atsiveriančias skyles gali išsprūsti energizuotų dalelių srautai, kurie su Saulės vėju užplūsta visą Saulės sistemą.

Panašiai kaip Saulės blyksniai, šie dalelių srautai Saulės minimumo metu gali sutrikdyti ryšį ir GPS palydovų darbą.

„Mes matome šias skyles per visą Saulės ciklą, tačiau per Saulės minimumą jos gali išsilaikyti ilgą laiką – šešis mėnesius ar ilgiau“, – 2017 m. teigė NASA Goddardo kosminių skrydžių centro Saulės dinamikos observatorijos mokslininkas Deanas Pesnellas.

Per Saulės minimumą Žemę – ypatingai aukštuosius jos atmosferos sluoksnius – gali pasiekti dar energingesnės dalelės, vadinamos galaktiniais kosminiais spinduliais. Pastarieji atsiranda iš sprogimų visoje mūsų Paukščių Tako galaktikoje – pavyzdžiui, supernovose.

„Saulės minimumo metu Saulės magnetinis laukas susilpnėja ir mažiau apsaugo nuo šių kosminių spindulių, – teigė D.Pesnellas. – Tai gali sukelti padidintą grėsmę astronautams, keliaujantiems kosmose“.

NASA „Sun & Space“ „Twitter“ paskyroje rašo: „Saulė išgyvena reguliarius didelio ir žemo aktyvumo ciklus. Šis ciklas daro įtaką kosminių orų įvykių dažnumui, tačiau jis neturi didelio poveikio Žemės klimatui – net ir ilgiau trunkantis Saulės minimumas neturėtų reikšmingos įtakos pasaulinei temperatūrai“.

Remiantis JAV Nacionaline vandenynų ir atmosferos administracija, šis Saulės minimumas užbaigs 24-ąjį Saulės ciklą. Ankstyvosios prognozės rodo, kad 25-ojo saulės ciklo pikas bus 2025 m. liepos mėnesį. Mokslininkų nuomone, 25-asis Saulės ciklas bus panašus į 24-ąjį ciklą.

Saulės tyrimai

2018 m. rugpjūtį NASA paleido zondą „Parker Solar Probe“, kurio tikslas – priartėti prie Saulės taip arti, kaip dar nebuvo priartėjęs joks ankstesnis palydovas. Ir zondas Saulę dabar tyrinėja iš arti būtent per Saulės minimumą. Zondas buvo sukurtas tam, kad padėtų atsakyti į esminius klausimus apie saulės vėją, sklindantį iš mūsų žvaigždės ir per Saulės sistemą nešantį energetines daleles.

Zondo instrumentai taip pat gali suteikti informacijos apie tai, kodėl saulės vainikas – išorinė žvaigždės atmosfera – yra karštesnė už tikrąjį žvaigždės paviršių. Saulės vainiko temperatūra yra 1 milijonas kelvinų, o temperatūra Saulės paviršiuje – tik apie 6000 kelvinų.

Saulės vėjo ir vainiko temperatūros perpratimas yra labai svarbu. Abu šie dalykai vaidina svarbų vaidmenį kosminių orų ir saulės audrų metu, o saulės vėjo supratimas galėtų padėti geriau numatyti kosminius orus.

Saulės vėjas ir vainiko temperatūra taip pat turi įtakos dalelių išstūmimui iš vainiko – o pastarais gali paveikti pasaulinį elektros tinklą ir telekomunikacijas Žemėje, taip pat mūsų astronautus Tarptautinėje kosminėje stotyje. Energizuotos ir įgreitintos dalelės, atsklindančios su Saulės vėju, taip pat yra atsakingos už šiaurės ir pietų pašvaistes, matomas Žemėje.

Ir kai kurie pirmieji zondo praskridimo pro Saulę rezultatai jau dabar atrodo intriguojantys.

Per savo pirmąjį artimą priskridimą pro Saulę „Parker“ zondas beveik savaitę išbuvo virš vainiko skylės, stebėdamas Saulės vėjo daleles, tekančias palei Saulės magnetinio lauko liniją ir nutekančias į kosmosą.

„Tai nuostabu – net esant Saulės minimumui, mūsų žvaigždė sukuria daug daugiau mažų energetinių dalelių, nei mes iki šiol galvojome, – sako Integruotų mokslinių Saulės tyrimų skyriaus Prinstono universitete tyrėjas Davidas McComasas. – Šie matavimai padės mums išsiaiškinti energetinių dalelių šaltinius, pagreitį ir judėjimą, o galiausiai ateityje padės geriau apsaugoti palydovus ir astronautus“.

Septynerius metus truksiančios zondo misijos metu zondas 21 kartą priartės prie Saulės, ir kiekvieną kartą jo orbita vis labiau ir labiau trumpės.

2024 m. zondas skries 6,3 mln. kilometrų atstumu nuo Saulės – ir bus jau arčiau mūsų žvaigždės nei Merkurijus. Ir nors toks atstumas atrodo didelis, mokslininkai jį prilygina keturių jardų linijai amerikietiško futbolo aikštėje, kai Saulė – aikštės pabaigoje.

Parengta pagal CNN.