Kada įvyks paskutinis Saulės užtemimas, susidurs du Urano palydovai, o Saturnas praras savo žiedus? Svarbiausi būsimi įvykiai per nonilijoną metų ir kas nutiks - atėjus paskutinei akimirkai

Tad kas laukia mūsų Visatos ateityje? Kokie reiškiniai įvyks ir kas pasikeis? Žemiau pateikiame sąrašą įvykių, išdėstytų chronologine tvarka:

2061 metais vėl sugrįš Halio kometa.

2178 metais Plutonas įveiks pirmąją savo pilną orbitą nuo jo atradimo dienos.

2300 metais įveikęs milijardus kilometrų zondas „Voyager 1“ pagaliau pasieks Oorto debesį.

Po 50 000 metų žvaigždė VY Canis Majoris sprogs ir pavirs supernova. Šis sprogimas nušvies visą Paukščių Tako galaktiką.

Po 75 000 metų atsiras nauja Havajų sala.

Po 100 000 metų visi žvaigždynai taps neatpažįstamais.

Po 1 milijono metų susidurs du Urano palydovai.

Po 50 milijonų metų Marso palydovas Fobas lėtai suskils ir iš po suskilimo atsiradusių skeveldrų susiformuos Marso žiedas.

Tuo tarpu po 100 milijonų metų Saturnas lėtai praras savo žiedą. Dar įdomiau tai, kad didžiąją dalį savo gyvavimo laikotarpio Saturnas praleis be žiedų, o dabartinė jo būsena, kai jį supa žiedas, tėra laikina.

Po 180 milijonų metų Mėnulis sulėtins Žemės sukimąsi apie savo ašį, dėl ko para pailgės iki 25 valandų.

Po 600 milijonų metų įvyks paskutinis pilnas Saulės užtemimas. Mat Mėnuliui tolstant nuo Žemės visiški Saulės užtemimai taps neįmanomais – kadangi Mėnulis nesugebės pilnai uždengti Saulės.

Po 800 milijonų metų Saulė taps žymiai ryškesnė, dėl ko fotosintezė Žemėje taps neįmanoma. Be augalinės kilmės gyvybės išnyks ir gyvūnai, o Žemėje vėl ims dominuotų vienaląsčiai organizmai.

Po 1,1 milijardo metų Saulė taps 10 procentų ryškesnė. Vidutinė oro temperatūra Žemėje pasieks 47 laipsnius pagal Celsijų, dėl ko išgaruos visi vandenynai. Tačiau Marsas tuo metu pateks į gyvybei palankią zoną ir potencialiai galės būti naujaisiais žmonių namais.

Po 5 milijardų metų Andromedos galaktika susidurs su Paukščių Tako galaktika. Naujoji mūsų galaktika turės trilijonu žvaigždžių daugiau, o jeigu Žemėje dar egzistuos gyvybė, ji galės matyti išties įspūdingą dangų.

Po 7 milijardų metų Saulė taps raudonąja milžine ir padidės net 256 kartais – bei praris Žemę. Saulė taip pat praris Merkurijų ir Venerą.

Po 8 milijardų metų Saulė pagaliau ims vėsti ir taps baltąja nykštuke. Tad bet kokia išlikusi gyvybė turės gyventi arčiau Saulės, kad gautų pakankamai šilumos.

Po 450 milijardų metų daugiau nei 50 vietinės grupės galaktikų susijungs.

Po 1 trilijono metų nebebus įmanoma aptikti spinduliuotės, kuri susiformavo Didžiojo sprogimo metu. Dėl šios priežasties ateities civilizacijoms taps sunkiau sužinoti kažką naujo apie Visatą.

Po 10 trilijonų metų raudonosios nykštukės pirmą kartą pavirs mėlynosiomis nykštukėmis.

Po 100 trilijonų metų dujų debesys, iš kurių susiformuoja žvaigždės, išnyks. Kažkur visatoje gims paskutinė žvaigždė. Netrukus visatoje liks tik baltosios, rudosios nykštukės bei neutroninės žvaigždės.

Po 1 kvadrilijono metų pasiekti ką nors už vietinių galaktikų būrio ribų taps neįmanoma dėl pernelyg išsiplėtusios Visatos. Pasiekti tolimoms galaktikoms neužteks neti šviesos greičio.

Po 100 kvadrilijonų metų baltosios nykštukės taip atvės, kad taps juodosiomis nykštukėmis. Visata taps tamsi. Vienintelė natūrali šviesa atkeliaus tik iš pavienių supernovų.

Po nonilijono metų Visatoje liks tik juodosios skylės – ir jos bus nepaprastai didelės. Tačiau netgi jos ims nykti. Paskutinėmis savo gyvavimo akimirkomis jos išmes paskutinį šviesos pliūpsnį. Tai bus paskutinė natūrali šviesa Visatoje. Po šių įvykių Visata iš esmės bus mirusi, joje daugiau niekas nebevyks.

Tačiau visi šie įvykiai yra labai tolimi. Jeigu Visata gyvuotų 1 metus, mes gyventume pirmąją sausio 1 dienos milisekundę.