Turbūt nenustebinsiu pasakęs, kad Mėnulis yra geriausiai pažįstamas kosminis kūnas (ok, neskaitant Žemės, kuri techniškai irgi yra kosminis kūnas). Puikiai matomas nakties ir net dieniniame danguje, jis traukė žmonių dėmesį nuo pat tada, kai žmonės kaip tokie atsirado. Turbūt nerasime pasaulyje tautos, kuri neturėtų padavimų apie Mėnulį, kaip ir apie Saulę. Mokslininkai irgi nuo seniausių laikų – dar tų, kai jie vadinosi ne mokslininkais, o (gamtos) filosofais – stebėjo Mėnulį ir bandė suprasti, kas tai yra, kas ten vyksta, kiek jis panašus į Žemę. Pirmieji teleskopai parodė Mėnulio reljefą, kalnus ir įdubas, pavadintas jūromis. Bene pirmajame fantastiniame romane figūravo kelionė į Mėnulį, tokia kelionė buvo ir pirmojo fantastinio kino filmo siužetas. 1969 metais tokia kelionė įvyko ir realybėje. Dabar vis kalbama apie žmonių sugrįžimą į Mėnulį ir ilgalaikų tyrimų stočių, o gal net ir gyvenviečių, įrengimą.