Kodėl galaktikos taip skiriasi savo forma? Aiškėja, kad tai galėjo nulemti įvykę specifiniai įvykiai

Kalbant visiškai paprastai, egzistuoja vos dvi formų galaktikos: disko ir elipsės. Asftrofizikos teoretikas Cameronas Humelsas iš Kalifornijos technologijų instituto (JAV) pasakoja, kad diskinė – arba dar spiraline vadinama – galaktika yra tarsi keptas kiaušinis. Šios galaktikos turi labiau sferinį centrą – tarsi trynį, kurį supa dujų ir žvaigždžių diskas – tarsi kiaušinio baltymas. Šiai kategorijai priklauso Paukščių tako ir kaimyninė Andromedos galaktika.

Teoriškai diskinės galaktikos susiformuoja iš vandenilio debesų. Gravitacija sutraukia vandenilio atomus kartu, debesis ima suktis, jo masė ima didėti, dėl ko gravitacinė jėga taip pat ima didėti. Galiausiai gravitacija dujas sutraukia ir paverčia besisukančiu disku. Didžioji dujų dalis yra pakraščiuose, kur ir formuojasi žvaigždės. Edwinas Hubble‘as, kuris tik prieš šimtmetį patvirtino, kad Visatoje egzistuoja daugiau galaktikų, nei vien tik Paukščių tako, diskines galaktikas vadino vėlyvojo tipo galaktikomis – kadangi jo manymu, jų forma reiškė, kad jos susiformavo vėlesniu Visatos gyvavimo laikotarpiu.

Tuo tarpu eliptinės galaktikos, kurias E.Hubble‘as vadino ankstyvojo tipo galaktikomis, gyvuoja ilgiau. Astrofizikas Robertas Bassettas iš Svinburno universiteto (Australija) sako, kad eliptinės galaktikos nesisuka kaip diskinės, jų judėjimas yra labiau padrikas. Manoma, kad eliptinės galaktikos susiformuoja susijungus kelioms galaktikoms. Mokslininkas pasakoja, kad kai susijungia dvi panašios masės galaktikos, jų žvaigždės ima stumdytis tarpusavyje naudodamos gravitacijos jėgą, dėl ko trikdomas žvaigždės sukimasis apie savo ašį, o žvaigždės orbita tampa nepastovi.

Tačiau ne po kiekvieno susijungimo susiformuoja eliptinė galaktika. Paukščių takas yra gana sena ir didelė galaktika, tačiau išlaikiusi disko formą. Ji didino savo masę sutraukdama į save nykštukines galaktikas, kurios yra žymiai mažesnės nei mūsiškė, taip pat susirinkdama visatoje esančias laisvas dujas. R.Bassetas sako, kad Andromeda, kuri yra Paukščių tako sesuo, skrieja tiesiai į mūsų galaktiką. Todėl po milijardų metų šios dvi diskinės galaktikos susijungs ir sutrikdys viena kitos sukimąsi – dėl ko galimai susiformuos eliptinė galaktika.

Šie susijungimai nėra spontaniški. Jie trunka šimtus milijonų metų, kartais netgi milijardus metų. Tiesą sakant, kai kurie susijungimai vyksta taip lėtai, jog atrodo nekintantys. R.Bassetas pasakoja, kad per visą žmonijos civilizaciją tokie susijungimai net nepakito. E.Hubble‘as tokias galaktikas vadino netaisyklingomis. C.Hummelsas sako, kad pažvelgus į tokias galaktikas, jos atrodo tarsi chaosas iš daugybės dalelių. Anot R.Basseto, netaisyklingos galaktikos atrodo tarsi traukinių nuolaužos.

Dar rečiau pasitaikančios yra lęšio formos galaktikos, kurios yra tarsi diskinės ir eliptinės galaktikos mišinys. Anot R.Basseto, gali būti, kad diskinei galaktikai išnaudojus visas savo dujas, joje nustoja formuotis naujos žvaigždės, todėl jau susiformavusios ima sąveikauti viena su kita. Jų gravitacinė trauka viena kitos atžvilgiu sukuria formą, kuri primena lęšį – tarsi elipsės formos, tačiau besisukantį tarsi diską.

R.Bassetas sako, kad dabartinės žinios apie galaktikas ir jų formos trijuose matmenyse buvo gautos panaudojus tūkstančius dvimačių nuotraukų, taip pat remiantis kitomis jų savybėmis – tokiomis, kaip spalva ir judėjimas.

Pavyzdžiui, jauną diskinių galaktikų amžių patvirtina jų mėlyna šviesa. Mėlynos žvaigždės įprastai yra didesnės, karštesnės (mėlynos šviesos bangos dažnis yra aukštesnis, todėl turi daugiau energijos nei raudona), jos dega greičiau. Tuo tarpu eliptines galaktikas sudaro senesnės žvaigždės, vadinamos raudonosiomis nykštukėmis, kurios nėra tokios karštos, ir dega lėčiau.

C.Hummelsas sako, kad nepaisant visų įgytų žinių apie šiuos didžiulius mus supančius dangaus kūnus, mes vis dar daug ko nežinome. Anot jo, galaktikų formavimasis ir evoliucija yra viena paslaptingiausių astronomijos ir astrofizikos sričių.

Parengta pagal „Live Science“.