Per pusšimtį metų tyrimų, šis atradimas atrodo kaip didžiausias proveržis: mokslininkai mano supratę, kodėl Saulės vainikas taip įkaitęs (Video)

Atsakymo į šį klausimą vis dar neturime, nors pirmą kartą jis iškeltas dar praeito amžiaus viduryje. Greičiausiai pagrindinis kaltininkas yra Saulės magnetinis laukas, kuriame sutelkta energija išsklaidoma vainike ir generuoja Saulės vėją, tačiau kol kas neaiškios energijos perdavimo proceso detalės.

Saulės žybsniai – stiprūs paryškėjimai ultravioletinių bei rentgeno spindulių ruože, kylantys dėl magnetinio lauko linijų persijungimo – nesuteikia vainikui pakankamai energijos, kad palaikytų tokią aukštą ir nekintančią temperatūrą.

Pernai zondas Solar Orbiter aptiko daug mažesnius žybsnius, pramintus „laužais“, kurie galbūt galėtų perduoti pakankamai energijos vainikui.

Dabar pristatyti daugiau nei pusantro tūkstančio laužų stebėjimų duomenys ir jų savybes atkuriantis modelis.

Dviejų teleskopų – Solar Orbiter ir Solar Dynamics Observatory – duomenys leido išmatuoti ne tik laužų dydžius, bet ir aukštį virš Saulės paviršiaus. Laužai yra pailgi žybtelėjimai, kurių ilgiai siekia 400-4000 km, o aukščiai virš fotosferos – 1000-5000 km. Kitaip tariant, jie yra mažesni už Žemę ir gerokai mažesni už daugumą aktyvių Saulės regionų, iš kurių kyla žybsniai.

Skaitmeniniu modeliu, kuriame buvo suskaičiuota Saulės viršutinių regionų bei vainiko dalies evoliucija, pavyko atkurti didesnius laužus. Iš šių rezultatų paaiškėjo, kad jie daug kuo panašūs į žybsnius – pavyzdžiui, laužuose medžiaga taip pat įkaista dėl magnetinio lauko linijų persijungimo, kurio metu magnetinė energija išsklaidoma ir pavirsta šilumine.

Laužų atradimas bent kol kas atrodo kaip didžiausias proveržis, bandant suprasti Saulės vainiko kaitinimą, per paskutinį pusšimtį metų.

Tyrimo rezultatai arXiv: stebėjimai, modeliai.