Bilietas į vieną pusę. Labiausiai tikėtini būdai žūti Marse ar pakeliui iki jo (Video)

5. Skafandro ar mokslinės bazės nesandarumas

Kiekvienas, planuojantis kelionę į Marsą, akivaizdžiai turės pasiruošti tam, kad nėra paruoštų maisto, vandens ir deguonies atsargų. Tai turėtų būti įveikiamos kliūtys. Žmonės galėtų išrasti mašinas, kurios suskaidytų Marso anglies dioksidą ir gautų deguonį. (NASA netrukus planuoja išbandyti šį procesą).

Tikrą pavojų kelia avarijos. Skafandras ar buveinė gali suplyšti ir prarasti orą. Marsas yra pripildytas dulkių ir purvo, kuris greičiausiai pateks visur – jei kuri nors iš jų užkimš svarbų įrenginį, gali kilti deguonies nuotėkis, dėl kurio žmonės gali mirti.

Savo ruožtu Muskas daug nesvarstė šių kasdienių gyvenimo palaikymo klausimų. Vis dėlto jis pasiūlė, kad mes vieną dieną galėtume aprūpinti energija Marso civilizaciją Saulės baterijomis ar geoterminiu būdu: „Jei Marse yra energijos, turėsite vandens, nes ten yra didžiulis ledo kiekis“.

Muskas taip pat užsiminė apie Marso teraformavimo galimybę, kad jis būtų tinkamas gyventi žmonėms – išleidžiant į atmosferą didžiulį kiekį anglies dioksido, kuris sušildytų planetą ir ištirpdytų vandens ledą.

Tačiau, kol kas tai yra tik tolima svajonė.

6. Toksinai Marso dirvožemyje

Filme „Marsietis“ galinga smėlio audra astronautą Marką Watney palieka įstrigusį Marse po to, kai stiprus vėjas išplėšė anteną ir sunaikino didžiąją dalį bazės. Ta scena buvo šiek tiek perdėta. Kadangi Marso atmosfera yra tokia plona, ​​100 km per valandą vėjai neturi tiek jėgos, kiek Žemėje.

Tačiau smėlis ir purvas Marse tikrai yra problema. Marsas periodiškai patiria didžiules smėlio audras, kurios pasklinda po visą planetą ir gali trukti kelias dienas ar savaites. Visos tos mažos dalelės, skraidančios aplinkui, gali padaryti skylutę jūsų skafandre. Arba, jos galėtų užkimšti durų sandariklius, sugadinti mašinas ar net uždengti Saulės baterijas.

Susirūpinimą kelia tai, kad Marso dirvožemis yra toksiškas. Jame yra labai didelė perchloratų koncentracija – tai druskos, galinčios rimtai pakenkti žmogaus skydliaukei. Auginti augalus tokiame dirvožemyje gali būti pavojinga. (Be to, neaišku, ar jame iš vis augtų žemiški augalai).

McKay taip pat iškėlė dar vieną susijusią riziką: dabar esame visiškai tikri, kad Marse nėra gyvybės (bent jau kol kas ji nėra aptikta), dirvožemyje nėra tykančių keistų mikroorganizmų. Bet mes nesame visiškai tikri.

Ir tas nerimas abipusis: 1967 m. Kosmoso sutartis draudžia „užteršti“ ateivių pasaulius mūsų žemiškais mikrobais.

7. Tarpusavio priešiški santykiai

Vienas iš didžiausių iššūkių, kurį NASA turės išspręsti ruošdamasi Marso misijai, yra stebėtinai žemiškas: įsitikinti, kad įgulos nariai nepradės nekęsti vieni kitų. Juk jie daugelį mėnesių bus kartu toli nuo savo gimtosios planetos, izoliuoti nuo draugų, intensyviai nuobodžiaujantys ir neturintys daug asmeninės erdvės.

Čia yra gerų ir blogų naujienų. Pirma, tyrinėtojai nustatė, kad tikrai yra žmonių, turinčių asmeninių savybių, tinkamų ilgoms kosminėms misijoms. 2007–2011 m. projekto „MARS-500“ metu Maskvoje, įvairaus ilgumo misijoms buvo įdarbintos šešių asmenų įgulos, kurios imitavo Marso misiją. Paskutinė 520 dienų trukmės misija praėjo sklandžiai. Jokių konfliktų. Visi draugiškai sutarė.

Bėda ta, kad mes nežinome, ar psichologai kiekvieną kartą gali patikimai atrinkti tinkamas asmenybes. Ir sėti chaosą nereikia daug. Bene žinomiausias toks pavyzdys yra 1994 m. „Biosferos II“ projektas, kurio metu septynių asmenų įgula galiausiai pasidalijo į kariaujančias grupes, ir misija turėjo būti baigta anksčiau laiko.

Tai ekstremalus pavyzdys, tačiau pabrėžia faktą, kad pirmajai Marso įgulai reikės susitvarkyti ir kontroliuoti savo jausmus. Nes šioje situacijoje drama tikrai gali būti gyvybės ar mirties klausimas.

Vis dėlto mažai tikėtina, kad šie faktai atbaidys kiekvieną savanorį. Žmonės yra smalsūs ir mėgsta tyrinėti naujus pasaulius; tai viena didžiausių mūsų savybių.

Kiekviena mirtis buvo siaubinga ir tragiška. Bet tai nestabdys mokslinių tyrimų.