Masteliai, kuriuos sunku suvokti – supermasyvios juodosios skylės sukuria net 10 šviesmečių dydžio „megacunamius“: sklinda tokiu greičiu, kad ištrūkti faktiškai neįmanoma (Foto, Video)

Dėka naujų kompiuterinių modeliavimų, mokslininkai įgijo įžvalgų apie tai, kas gali atsitikti dujose, supančiose vieną iš supermasyvių juodųjų skylių. Komanda praneša, kad iš juodųjų skylių sklinda į cunamį panašios bangos ir sūkuriai.

Arčiausiai juodosios skylės esančiame regione neįtikėtinas gravitacinis efektas krintančią medžiagą įkaitina iki milijonų laipsnių. Ši plazma švyti, skleisdama energingus rentgeno spindulius, kaitinančius aplinkines dujas.

Darbas, paskelbtas žurnale „The Astrophysical Journal“, rodo, kad šios kaitinamos dujos gali tapti drumstomis ir sukurti tam tikrus savitus efektus debesuotame akrecijos diske, supančiame juodąją skylę.

Komandos modeliavime matoma, kad akrecijos diske skindančių bangų ir dėl rentgeno spindulių kaitinimo dujos staiga gali staiga išaugti kaip potvynio banga, susidūrusi su pakrante. Mokslininkai taip pat stebėjo Kármán sūkurinio kelio formavimąsi – besikartojantį sūkurinių sūkurių modelį, kuris dažnai vyksta atmosferoje.

„Tai, kas valdo reiškinius čia, Žemėje, yra fizikos dėsniai, kurie gali paaiškinti dalykus kosminėje erdvėje ir netgi labai toli už juodosios skylės ribų“, - sakoma bendraautoriaus Danielio Progos iš Las Vegaso universiteto pranešime.

Pasak mokslininkų, supermasyvių juodųjų skylių pakraštyje yra karšta dujų susidarymo kišenė. Ji atsklindančias vėsesnes dujas įkaitina ir sukuria naujas konstrukcijas, kurios gali išsitempti iki 10 šviesmečių.

„Šie debesys yra dešimt kartų karštesni už Saulės paviršių ir juda Saulės vėjo greičiu, todėl jie yra gana egzotiški objektai“, - aiškino pagrindinis tyrimo autorius Tim Watersas.

Modeliavimas prieštarauja kai kurioms seniai egzistuojančioms teorijoms, kaip susidaro debesys šalia aktyvių supermasyvių juodųjų skylių. Debesys čia nėra purūs ir balti kaip Žemėje, bet yra pripildyti tarpžvaigždinės medžiagos. Panašu, kad jų susidarymas priklauso nuo galingos emisijos iš artimiausio juodąją skylę supančio regiono.

Kad susikauptų, dujos turėtų būti pakankamai šaltos. Iš juodosios skylės sklindančios dujos yra karštos ir greitos, tačiau tolstant pakyla šaltesnės dujos, sukuriančios šiuos debesis, kurie gali judėti iki 10 000 kilometrų per sekundę greičiu.