Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
„Znamya 2“ sėkmė suteikė naują impulsą „Znamya“ programai, o Rusijos mokslininkai pradėjo planuoti dar didesnį kosminį veidrodį. Antrasis paleidimas buvo suplanuotas 1999 m. „Znamya 2.5“ turėjo šiek tiek didesnę burę (25 metrų skersmens), todėl buvo tikimasi, kad jis spindės ryškiau (iki dešimties Mėnulio pilnačių šviesos), skleis didesnį šviesos spindulį (7 kilometrų skersmens) ir svarbiausia, kad spindulys šviestų fiksuotoje Žemės vietoje kelias minutes. „Znamya 2.5“ sėkmės atveju buvo numatytas tolesnė plėtra – „Znamya 3“ turėtų 70 metrų skersmens veidrodį ir galiausiai programą apimtų palydovų eilė, esanti su Saule sinchronizuotose orbitose. Kiekvienas palydovas su 200 metrų veidrodžiu būtų galėjęs apšviesti 26 kvadratinių km Žemės plotą beveik 100 kartų didesniu ryškumu nei Mėnulio pilnatis. Idėja buvo iš esmės paversti naktį į dieną. Vis dėlto, netrukus po dislokavimo „Znamya 2.5“ veidrodis užsikabino už „Mir“ stoties antenos ir suplyšo. Po kelių bergždžių Rusijos misijos kontrolės bandymų atlaisvinti veidrodį nuo antenos, „Znamya 2.5“ buvo išvestas iš orbitos ir sudegė atmosferoje. Po šios nesėkmės ir didelių projekto kaštų (Rusijos finansinė padėtis po SSRS žlugimo buvo itin prasta), „Znamya“ misija buvo nutraukta. Kol vyko Rusijos „Znamya“ eksperimentas, visame pasaulyje prieš projektą protestavo įvairios bendruomenės, tokios kaip aplinkosaugininkai, mokslininkai, astronomai ir humanitarinės grupės. Astronomai kritikavo eksperimentą sakydami, kad tai trukdys stebėti kosmosą iš Žemės. Aplinkosaugininkai teigė, kad nakties nebuvimas gali sukelti fiziologinius sutrikimus, tokius kaip žmonių ir gyvūnų miego trūkumas. Kosminių veidrodžių ir Saulės burių kūrėjas ir vienas didžiausių kosmoso inžinierių pasaulyje Vladimiras Syromyatnikovas mirė 2006 m.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|