Ar žmonės galėtų išgyventi tokiame nesvetingame pasaulyje kaip filme „Kopa“ – dykumos planetoje Arakyje, kuriame knibžda monstriniai kirminai? Atsakymai nustebins (Foto, Video)

Tačiau svarbus fremenų kultūros elementas yra vandens tausojimas bet kokiomis būtinomis priemonėmis, todėl ši iš oro ištraukta drėgmės dalis, galima sakyti, kai ką prideda prie bendro vandens rezervuaro, ir kiekvienas vandens lašelis yra vertingas.

Toks kultūrinis prisitaikymas prie vandens stygiaus priklauso nuo žmogaus patirties, nes daugelis vietinių tautų visame pasaulyje turi ilgą kultūrinę istoriją, susijusią su atsakingu išteklių valdymu. Kažkas panašaus į atšiaurią Arakio aplinką, gali iki kraštutinumo paskatinti žmogaus prisitaikymą – žmonija išgyveno įvairius sunkumus, įskaitant bent vieną ledynmetį.

Viena konkreti prisitaikymo adaptacija, fremenų kostiumas (stillsuit), taip pat yra vienas iš tų mokslinės fantastikos elementų, sulaukusių žmonių atgarsio nuo tada, kai buvo išleista knyga.

Kostiumas sukurtas taip, kad surinktų visą žmogaus kūno išskiriamą vandenį – įskaitant prakaitą, šlapimą, ašaras ir net iškvėptame ore vandens garus – ir perdirbtų į gėlą, geriamą vandenį. Knygoje teigiama, kad fremeno kostiumas taip efektyviai perdirba vandenį, kad jį dėvėdami prarastumėte tik „antpirštį“ vandens per dieną.

Nors tai taip pat skamba fantastiškai, mes jau dabar darome kažką panašaus Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS).

„TKS vandens atkūrimo sistema astronautus aprūpina švariu vandeniu, perdirbdama šlapimą, drėgmės kondensatą iš įgulos prakaito ir kvėpavimo bei vandenį, gautą iš Oro atgavimo sistemos (Air Revitalization System). Bendras vandens atgavimas yra apie 93,5%“, – teigia NASA.

Be to, beduinai visame pasaulyje pritaikė visus drabužius taip, kad padėtų išsaugoti vandenį, jei ne taip efektyviai kaip fremenų kostiumas, tai bet bent tiek, kad padėtų išlaikyti kūną vėsų ir sumažinti prakaitavimą, kuris yra pagrindinis kūno vandens netekimo šaltinis žmonėms.

Viena iš kitų žymesnių vandens išsaugojimo priemonių tarp fremenų yra vandens atgavimas iš neseniai mirusio palaikų.

Vanduo yra nenaudingas mirusiems, kuriems jo nebereikia. Taigi prasminga perdirbti neseniai mirusio fizinius palaikus, kad būtų galima susigrąžinti vandenį ir juo dalytis su gyvaisiais. Atsižvelgiant į sunkumus ir socialinius ryšius, kylančius tokioje aplinkoje kaip Arakis, nesunku suprasti, kaip toks ritualas gali būti interpretuojamas kaip galutinis meilės ir pasiaukojimo veiksmas, siekiant užtikrinti, kad artimieji gyventų ir po mirties.

Galbūt išbandysime tai anksčiau, nei manome

Vykdant NASA „Artemis“ misiją, daug kalbama apie tai, kaip žmonėms pavyks išgyventi tokioje nesvetingoje aplinkoje, kaip Mėnulis, o vieną dieną net Marse.

Marsas iš tikrųjų yra gana akivaizdus palyginimas, kai kalbame apie Arakį. Dviejų planetų panašumai iš pirmo žvilgsnio gana akivaizdūs, tačiau yra keletas esminių skirtumų, kurie rodo, kad Marsas yra dar nesvetingesnis nei Arakis.

Viena vertus, nors vanduo yra vienas iš svarbiausių gyvenimo reikalavimų, jis nėra pats svarbiausias. Daugeliu atvejų galite išgyventi apie tris dienas be vandens, bet negavę deguonies, mirsite per kelias minutes.

Marsas turi labai ploną atmosferą, kurią sudaro daugiausia anglies dioksidas, o mažiau nei 1% jo atmosferos sudaro deguonis.

Kita svarbi Marso problema yra ta, kad nors Arakis tikrai labai karštas, jis nėra visiškai už žmogaus temperatūros tolerancijos ribų.

Vidutinė Marso temperatūra žiemą yra apie -62 °C, ašigaliuose -140 °C, o vasarą ties pusiauju – apie -21 °C.

Nors pusiaujo vasaros temperatūra skamba gana maloniai, problema, su kuria susiduriama Marse, yra ta pati, su kuria susiduriama ir Arakyje; būtent paviršinio vandens trūkumas žemesnėse platumose.

Bet kuri Marso žmonių gyvenvietė turėtų turėti prieigą prie vandens, kuris bus skirtas žmonių gyvybinėms funkcijoms palaikyti, skaidyti į vandenilį, gaminant kurą, ir deguonį kvėpuoti. Tai reiškia, kad reikia rasti būdą, kaip išgyventi klimate, kuris yra gerokai šaltesnis už rekordinę šalčio temperatūrą Antarktidoje (-89,2 °C).

„Kol žmogaus Marso misijos planai tebėra konceptualioje stadijoje, prieiti prie vandens ir jį panaudoti bus nelengvas iššūkis“, – teigia Planetų mokslo instituto mokslininkas Matthew Chojnackis.

Vis dėlto tai turėsime įveikti, jei kada nors norėsime vieną dieną kolonizuoti Marsą. Galbūt jame nėra po žeme besirausiančių milžiniškų smėlio kirminų, tačiau Marsas nėra lengvas pasivaikščiojimas paplūdimiu.