Kiek realus yra Marso teraformavimas – ar vieną dieną atšiaurioji planeta gali virsti žaliuojančiu rojumi? Štai ką sako ekspertai (Foto, Video)

Praktinės problemos

Viena iš pagrindinių ypatybių, į kurią turės atsižvelgti būsimos teraformavimo programos, yra tai, kad Marse jau yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tokių kaip gerai žinomas CO₂. Jei darbai atliekami neatsižvelgiant į jų įtaką, planeta gali būti per daug įkaitinta. Dėl to vietoj „Edeno“ gausis „Venera“ – planeta su tankia atmosfera, kurią sudaro šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl paviršiaus temperatūra yra tokia aukšta, kad ant jos paviršiaus lydosi švinas. Be to, atmosferos slėgis ten toks aukštas, kaip vandenyne maždaug 900 metrų gylyje.

McKay šiuo metu dirba su skaičiavimais, kurie įvertins CO₂ kiekį užšalusioje būsenoje, esantį šalia planetos poliarinio ledo arba po juo. Ekspertų teigimu, anglies dvideginio planetai šildyti vis dar nepakanka, tačiau tikslus jo skaičius vis dar nežinomas.

Tačiau tarkime, kad mums pavyko sukurti planetą, kuri būtų pakankamai drėgna ir šilta gyvybei. Tačiau kas atsitiks su jos atmosfera laikui bėgant? Marsas tikrai ją vėl praras. Tačiau, remiantis mokslininkų prognozėmis, tai užtruks apie 100 milijonų metų, o tai žmonijos mastu yra toks didžiulis laikotarpis, kad verta bent pabandyti.

Planetos skirtingos, bet taisyklės visur vienodos?

Veneros, Marso ir Žemės skirtumai iš pirmo žvilgsnio yra gana akivaizdūs. Vienoje per karšta, kitame per šalta, trečioji kaip tik tinka žmogui. Tačiau iš esmės visos jos yra tik vidutinio dydžio uolinės planetos.

Žemėje sukurti klimato kaitos modeliai greičiausiai gali veikti ir kitose planetose – tereikia atsižvelgti į atmosferos sluoksnių storio skirtumus, kiekvienos planetos dydį ir santykinį artumą Saulei. Tačiau kai kurie Marso klimato aspektai tyrinėtojams tebėra paslaptis.

„Roverių duomenys rodo, kad skysto vandens planetoje buvo maždaug prieš 4 milijardus metų. Jei grįšite laiku atgal, tai Marse rasite daugybę ežerų ir upių, galinčių atlikti tokią pat svarbią gyvybei funkciją kaip ir žemiškieji. Bet čia yra paslaptis: jei anksčiau buvo dideles skysto vandens masės, o dabar jos nėra, tai kas nutiko planetos atmosferai?“, – klausia Chaffin.

Čia pasirodo MAVEN. NASA zondas skrieja aplink planetą nuo 2014 m., tirdamas jos atmosferos sudėtį ir foninę spinduliuotę. Tyrėjai bando išsiaiškinti, kas lėmė staigų atmosferos dalies praradimą praeityje.

„Per sekundę Marsas praranda 180 gramų įkrautų atmosferos dalelių. To pakanka, kad per visą Marso istoriją išnyktų visa dabartinė plonasluoksnė atmosfera, tačiau tai nepaaiškina ankstesnio, tankesnio atmosferos sluoksnio praradimo“, – sako mokslininkas.

Kad ir kaip ten būtų, Marso teraformavimo problema yra daug gilesnė nei tiesiog planetos atšilimo ir drėkinimo problemos sprendimas. Marso dirvožemis skurdus maistinių medžiagų, jame gausu persulfidų ir perchloratų, o tai reiškia, kad antžeminės bakterijos gali tiesiog pražūti.

O kas, jei per Musko ekspediciją kolonistai Marse ras bakterijas, kurios bus sunaikintos dėl teraformavimo ir tokiu būdu bus prarastas unikalus ksenobiokultūros pavyzdys?

Mokslininkai mano, kad rimtos diskusijos ir planai dėl planetos vystymosi gali būti kuriami tik tada, kai žmogus pirmą kartą pasieks Raudonąją planetą ir galės ją tyrinėti savarankiškai – be zondų ir palydovų pagalbos.