Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Marso tyrinėjimas pastaruoju metu buvo viena iš pagrindinių temų, sulaukusių didelio pasaulio mokslo bendruomenės dėmesio. Pabandykime išsiaiškinti, kiek realus yra Raudonosios planetos teraformavimas, atsižvelgiant į šiuolaikinių technologijų galimybes, ir kaip žmonės gali kolonizuoti jį ir kitas Saulės sistemos planetas. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daugelį dešimtmečių žmonės Marse ieškojo gyvybės ar bent jos pėdsakų. Iki šiol šie tyrimai nedavė norimų rezultatų, tačiau „gyvo“ Marso idėja ir toliau persekioja mokslo bendruomenę visame pasaulyje. Jei neradome gyvybės Raudonojoje planetoje, tai galbūt mes patys galime ją ten atnešti? O kas, jei žmogui vieną dieną pavyktų smėlėtą, uolėtą Marso kraštovaizdį paversti žydinčiu sodu – panašų į mūsų gimtąjį pasaulį? Nors tai skamba kaip mokslinė fantastika, viešojo ir privataus sektoriaus mokslininkai rimtai tiria, kaip pasitelkus šiuolaikines technologijas būtų galima teraformuoti Marsą, ir iš esmės todėl, kad kolonizacija ir tolesnis planetos tyrinėjimas bus daug lengvesnis. Ar įmanoma Marsą teraformuoti?Atsakymas yra taip. Tačiau mokslininkai mano, kad tai įmanoma kur kas mažiau dramatiškai nei Elono Musko pasiūlyta idėja susprogdinti branduolinį įtaisą plonoje Marso atmosferoje. „Klaidinga manyti, kad branduoliniame užtaise yra pakankamai energijos. Jei paimtumėte visus Žemėje esančius branduolinius ginklus, tai prilygtų energijai, kurią Marsas gauna iš Saulės vos per valandą“, – aiškina NASA planetų tyrinėtojas Chrisas McKay. Pasak jo, kaip ir kitų mokslininkų, Saulės šviesa padės žmonijai šildyti Marsą. Ryškus to pavyzdys yra visuotinis atšilimas Žemėje, kurį iš dalies lemia ozono sluoksnio plonėjimas ir dėl to gaunama per didelė Saulės spinduliuotės dozė, kuri pakelia temperatūrą planetoje.
Marso atmosferos ir lakiosios evoliucijos (MAVEN) projekte dirbantis mokslininkas Michaelas Chaffinas įsitikinęs, kad Marso atmosfera turi būti dar storesnė, kad ji taptų panaši į Žemę. „Mes nustatėme, kad ankstyvosiose planetos gyvybės formavimosi stadijose būtina išlaikyti vandenį jos paviršiuje, o tai įmanoma tik esant daug storesniam atmosferos sluoksniui nei Marse šiandien“, – sako jis. Šiuo metu Marso atmosfera yra tokia plona ir taip prastai išlaiko šilumą, kad vanduo planetos paviršiuje gali egzistuoti tik trumpą laiką. „Jei paimsite stiklinę skysto vandens ir užpilsite ant Marso paviršiaus, dalis jo užšals, o kita dalis pavirs garais. Bet kokiu atveju jis ilgai neišliks skystoje būsenoje“, - sako Chaffinas. Teoriškai, jei dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų iš Žemės atmosferos galėtume perkelti į Marsą, būtų įmanoma sušildyti planetą iki tokios būsenos, kad joje galėtų ramiai egzistuoti didelis kiekis skysto vandens, kaip buvo tolimoje Marso praeityje (maždaug prieš 3,5 mlrd. metų). Kuo storesnė atmosfera, tuo stabilesnis atmosferos slėgis ir temperatūra planetoje, o tai reiškia, kad vanduo taip pat stabilizuosis.
McKay įsitikinęs, kad vienas iš būdų įgyvendinti tokią programą yra superšiltnamio efektą sukeliančių dujų – perfluorangliavandenilių (PFC) gamyba specialiose gamyklose. Jie nesuardytų plono planetos ozono sluoksnio ir netaptų toksiška grėsme potencialiems kolonistams, tačiau sugebėtų pakankamai išlaikyti šilumą Marse. Po to, praėjus 100 metų po planetos atšilimo, žmonės galės pradėti sodinti augalus Marso dirvoje. Vartodama CO2 ir išskirdama didelius kiekius deguonies, augalija pamažu pakeistų cheminę atmosferos sudėtį, todėl ji taps tinkama kvėpuoti – procesas, kuris, jei kalbėtume apie biotechnologijų pažangą, užtruks tūkstančius metų. Tęsinys kitame puslapyje:
.
|