Iš kosmoso mus pasiekė keistas ir baugus garsas: štai kaip skamba didžiausias mūsų sistemos mėnulis (Audio)

2021 m. birželio 7 d. „Juno“ praskriejo arti Ganimedo ir savo prietaisu „Waves“ užfiksavo šio mėnulio elektromagnetines bangas – magnetosferoje atsirandančias elektrines ir magnetines bangas.

Šių spinduliuojamų bangų dažnį perkėlus į garso diapazoną, gaunamas šiurpus „ateiviškai“ skambančių šūksnių ir ūžesių rinkinys. Šis garso įrašas buvo pristatytas 2021 m. Amerikos geofizikų sąjungos rudens susitikime.

„Klausantis šio garso, gali pasirodyti tarsi plauktumėte kartu su „Juno“, kuris pirmą kartą po daugiau nei dviejų dešimtmečių praskrido pro Ganimedą, – sako fizikas ir pagrindinis „Juno“ projekto tyrėjas Scottas Boltonas iš Pietvakarių tyrimų instituto. – Atidžiai įsiklausius galima išgirsti, kaip maždaug ties įrašo viduriu dažniai pasikeičia iš žemesnių į aukštesnius, o tai reiškia įžengimą į kitą Ganimedo magnetosferos sritį“.

Gautų duomenų pavertimas į garso dažnius nėra vien tik pramoga – tai vienas iš būdų gauti ir analizuoti turimus duomenis. Tai savo ruožtu gali padėti pastebėti smulkias detales, kurių būtų galima ir nepastebėti. Saulės sistemos „garsai“ įrašinėjami naudojant įvairius zondus, įskaitant „Voyager“ erdvėlaivius, taip pat ir planetinių misijų metu.

Ganimedas, kuris yra net didesnis už Merkurijų, turi visiškai diferencijuotą branduolį, o po jo ledine pluta gali būti skystas vandenynas su egzistuojančia gyvybe. Be to, jis vienintelis iš Saulės sistemos mėnulių, turintis ir savo magnetinį lauką.

Kosminis aparatas „Galileo“, 1990-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje tyręs Jupiterį, taip pat ėmė mėginius iš aplink Ganimedą esančios erdvės – ir paaiškėjo, kad plazmos bangos aplink mėnulį yra milijoną kartų stipresnės nei vidutinės, esančios atitinkamais atstumais aplink Jupiterį. Neaišku, ar tai kaip nors susiję su mėnulio magnetiniu lauku, tačiau tai atrodo tikėtina.

„Juno“ skrido maždaug 1038 kilometrų atstumu nuo šio Jupiterio mėnulio paviršiaus, santykiniu 67 000 kilometrų per valandą greičiu. Ką atskleis nauji duomenys, dar tik ruošiamasi aiškintis, tačiau mokslininkai jau turi keletą idėjų.

„Gali būti, kad dažnio pokytis iškart po didžiausio priartėjimo yra susijęs su perėjimu iš naktinės į dieninę Ganimedo pusę“, – sako fizikas ir astronomas Williamas Kurthas iš Ajovos universiteto.

Žinoma, nauji atradimai neapsiribojo vien Ganimedu. „Juno“ taip pat intensyviai stebėjo Jupiterį ir sudarė detaliausią iki šiol dujų milžinės magnetinio lauko žemėlapį. Šiam žemėlapiui sudaryti prireikė 32 apskridimų aplink Jupiterį, ir tai leido naujai pažvelgti į ekvatorinę magnetinę anomaliją, vadinamą Didžiąja Mėlynąja Dėme.

Duomenys rodo, kad per pastaruosius penkerius metus pasikeitė Jupiterio magnetinis laukas, o Didžioji Mėlynoji Dėmė, traukiama galingų Jupiterio vėjų, juda į rytus keturių centimetrų per sekundę greičiu, palyginus su likusiu planetos vidumi. Tai rodo, kad ji apsuka ratą kas 350 metų.

Kadangi planetos magnetosferą sukuria planetos viduje esantis besisukantis, konvekcinis ir elektrai laidus skystis, kuris kinetinę energiją paverčia magnetine energija, magnetinio lauko tyrimai leidžia mokslininkams suprasti šį reškinį. Naujasis komandos sudarytas žemėlapis rodo, kad šį Jupiterio skystį sukuria gilus metalinio vandenilio sluoksnis, supantis planetos branduolį.

Mokslininkai taip pat tyrė „Juno“ duomenis, kad geriau suprastų turbulenciją Jupiterio atmosferoje. Šios turbulencijos panašumas į Žemės vandenynų fitoplanktono turbulenciją paskatino Scrippso okeanografijos instituto okeanografę Lia Siegelman pabandyti sudėti taškus ant „i“. Ji sužinojo, kad Jupiteryje sūkurių modeliai susiformuoja savaime ir išsilaiko ilgą laiką.

Galiausiai mokslininkai pristatė naują nuotrauką, kurioje užfiksuotas retai matomas dalykas: Jupiterio pagrindinis dulkių žiedas, susijęs su dulkėmis, kurias išskiria jo mėnuliai Metidė ir Adrastėja. „Juno“ nufotografavo šią struktūrą iš žiedo vidaus, žvelgdamas į žvaigždes – ir užfiksavo Persėjo žvaigždyno „ranką“.

„Kvapą gniaužia tai, kad šiuos gerai pažįstamus žvaigždynus galime stebėti iš erdvėlaivio, esančio už pusės milijardo mylių, – sako NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos astronomė Heidi Becker. – Tačiau viskas atrodo beveik taip pat, kaip ir tada, kai į juos žvelgiame iš Žemės. Tai įkvepiantis priminimas, kokie maži esame ir kiek daug dar turime ištirti“.

Pratęsta „Juno“ misija tęsis iki 2025 m. birželio ir tikimasi, kad ji ir toliau suteiks nuostabių žinių apie sudėtingą, keistą ir nuostabų mūsų Saulės sistemos kolosą – Jupiterį.

Parengta pagal „Science Alert“.