Proto brolių beieškant: kaip vyksta nežemiško proto paieškos ir kodėl kol kas jo nerandame (Foto)

Žiūrėdami į dangų, žmonės nesunkiai sugalvojo fantaziją, jog panašių į juos gali būti ir ten. Lukiano iš Samosatos knyga „Tikroji istorija“, parašyta II amžiuje, pasakoja apie kelionę į Mėnulį ir Saulę, ten gyvenančius padarus, jų karus ir panašius įvykius. Nors ta knyga buvo skirta pašiepti Lukiano laikų „istorikus“ ir jų išsigalvojimus apie svečias šalis, fantazijos polėkis neabejotinas, tad neretai „Tikroji istorija“ vadinama pirmuoju mokslinės fantastikos kūriniu.

Vėlesniuose fantastikos pirmtakuose – Johanneso Keplerio „Somnium“, Voltaire’o „Le Micromégas“ – taip pat figūravo protingos būtybės iš už Žemės ribų, jų sutinkame ir pirmajame fantastiniame filme – Georges’o Méliès „Kelionėje į Mėnulį“.

Žinoma, nežemiška protinga gyvybė figūravo ne tik fantastų vaizduotėje – pirmosios filosofinės diskusijos šia tema vyko dar Antikos laikais. Vėliau, vystantis mokslui ir technologijoms, būta įvairaus rimtumo pasiūlymų apie būdus tokias civilizacijas atrasti ar su jomis susisiekti.

XIX a. viduryje italas Giovannis Schiaparellis, remdamasis savo paties stebėjimais, nupaišė marsalapį, kuriame pavaizduota daugybė kanalų. Prasta teleskopo lęšių kokybė bei klaida vertime (itališkai „canali“ reiškia bet kokius griovius, tačiau angliškas vertimas „canals“ sukelia protingų būtybių veiklos įspūdį) lėmė, kad kelis dešimtmečius astronomai rimtai diskutavo apie idėją, jog Marse egzistuoja, ar kažkada egzistavo, protinga civilizacija. Nikola Tesla, vystydamas radijo ryšio technologijas, siūlė bandyti naudojantis jomis susisiekti su galimomis kitomis civilizacijomis Saulės sistemoje.

Laikui bėgant, idėjos apie protingus padarus Saulės sistemoje išblėso. Vis geresni stebėjimų duomenys, o ypač – į kitus dangaus kūnus nusiųsti zondai – atskleidė tikrai nesvetingą gyvybei vaizdą ir niekur nerado jokių technologinės civilizacijos požymių.

Ir visgi tikslas bei svajonė kur nors kosmose rasti proto brolius nedingo. 1960 metais atliktas eksperimentas, vadinamas Ozmos projektu, laikomas nežemiškos protingos gyvybės paieškų, arba SETI, pradžia. Beveik prieš keturis dešimtmečius įkurtas SETI institutas. Apskritai ši sritis gerokai suaktyvėjo atradus pirmąsias egzoplanetas. Ir nors dauguma mokslininkų, net ir užsiimančių SETI, neabejoja, kad pirmoji nežemiška gyvybė, kurią aptiksime, greičiausiai bus kokie nors mikroorganizmai, protingos gyvybės paieškos tęsiasi. Į jas gausius pinigus investuoja net ir privatūs asmenys – Breakthrough Listen projekto biudžetas siekia 100 milijonų JAV dolerių. Kaip paaiškinti šį fenomeną ir kaip protingos gyvybės ieškoma dabar bei ketinama ieškoti artimiausiu metu?

Jei įvairios nežemiškų civilizacijų paieškos vykdomos bent pusšimtį metų, kodėl dar nieko neradome? Šis klausimas irgi nėra naujas – jis vadinamas Fermi paradoksu pagal italų fiziką Enrico Fermi, kuris, kaip manoma, tokį klausimą uždavė dar 1950 metais. Nežinia, ar jis tikrai jį uždavė, ir juo labiau abejotina, ar jis pirmasis apie tai (garsiai) galvojo, bet klausimas išlieka.

Atsakymų per dešimtmečius pasiūlyta įvairių, pradedant nuo to, kad nežemiškos protingos gyvybės tiesiog nėra, iki to, kad žmonija laikoma uždaryta rezervate ir su mumis niekas nebendrauja specialiai (šia idėja paremta Pirminės direktyvos koncepcija iš „Star Trek“). Ir visgi vienas paprastas atsakymas greičiausiai yra ir teisingas: nežemiškų civilizacijų neradome, nes nepakankamai jų ieškojome.

Bet kokį astronominį paieškų projektą – nesvarbu, ar ieškome nežemiškų civilizacijų, ar tolimų galaktikų, ar gravitacinių bangų, ar dar ko nors – riboja tiek technologijos, tiek laikas. Kuo teleskopas jautresnis, tuo jo stebėjimų laukas įprastai mažesnis. Kuo blankesnius objektus norime aptikti, tuo ilgiau užtrunka stebėjimai.

Kai ieškome objektų, kurių tikėtinas savybes gerai žinome, galime parinkti misijos parametrus taip, kad užtikrintume kuo didesnę sėkmę. Nežemiškų civilizacijų paieškoms tokia strategija sunkiai pritaikoma, nes galimų parametrų įvairovė – milžiniška. Neturime supratimo, kokio ilgio bangas jie naudotų komunikacijoms, kaip galėtų atrodyti jų pranešimai, kokio galingumo tie signalai ir taip toliau.

2018 metais keli mokslininkai pabandė išanalizuoti, kokia yra ši galimų parametrų erdvė ir kokią jos dalį jau esame išnagrinėję. Jie įvardijo aštuonis galimus parametrus: signalų stiprumą, centrinį bangos ilgį bei sklaidą aplink jį, atstumą ir padėtį danguje, signalų pasikartojimą, poliarizaciją bei moduliaciją. Kiekvienam iš šių parametrų jie nustatė tam tikras tikėtinas ribas – pavyzdžiui, kad signalo stiprumas turėtų viršyti Arecibo teleskopo radaro signalo stiprį, kuris siekia 10 teravatų. Tada apskaičiavo bendrą šios parametrų erdvės tūrį ir palygino jį su įvairių SETI projektų apžvelgtu tūriu.

Paaiškėjo, kad ištirta parametrų erdvės dalis yra maždaug 6 x 10^-18, arba maždaug vienetas, padalintas iš 170 000 trilijonų. Visų Žemės vandenynų tūris siekia kiek daugiau nei 1.3 x 10²¹ litrų. Padauginę iš 6 x 10^-18 gauname 8000 litrų – maždaug didelės vonios ar mažo baseino tūrį. Jei iš vandenyno pasemtume atsitiktinį baseiną vandens ir ten nerastume nei vienos žuvies, daryti išvadą, kad žuvys neegzistuoja, būtų naivu, ar ne?

Šis rezultatas neturėtų mūsų gąsdinti, o kaip tik suteikti optimizmo. Net jei per beveik 60 metų paieškų išnagrinėta tik 6 x 10^-18 visų galimų parametrų dalis, tai nereiškia, kad pilnos paieškos truks ilgiau, nei Visatos amžius. Vystantis technologijoms, paieškos tik spartėja. Pavyzdžiui, aukščiau minėtame straipsnyje nurodoma į 2010 metų straipsnį, skirtą SETI 50-mečiui. Ten teigiama, kad žmonijos ištirta parametrų erdvės dalis palyginama su santykiu tarp stiklinės vandens ir visų pasaulio vandenynų.

Taip pat nurodoma, kad per 50 metų paieškų galimybės išaugo keturiolika eilių – kitaip tariant, šimtą trilijonų kartų. Jei šis augimas ir toliau vyksta taip pat eksponentiškai, per aštuonerius metus galimybės turėjo padidėti maždaug 200 kartų. Tai ne visai atitinka skirtumą tarp stiklinės vandens ir nedidelio baseino, bet yra netoli to. Likusioms 17 eilių reikėtų dar maždaug 60 metų darbo, tad iki šio amžiaus pabaigos galėtume tikėtis ištirti visą šią parametrų erdvę.

O gal ir ne. Pradėjus SETI projektą buvo daug galimybių patobulinti paieškų metodiką ir technologiją. Kitaip tariant, buvo daug „žemai kabančių vaisių“, kuriuos lengva buvo nuraškyti. Kuo toliau, tuo progresas tampa sudėtingesnis. Ieškoti vis blankesnių, rečiau pasikartojančių, sudėtingai poliarizuotų ar moduliuojamų signalų darosi vis sunkiau. Gal net eksponentiškai sudėtingiau, tad mūsų galimybių augimas nebūtinai įveiks šiuos iššūkius – ar per 60 metų, ar per 600 ar dar ilgiau. Kitaip tariant, gali būti, kad viso kosminio vandenyno neišnaršysime niekados. Bet tai irgi neturėtų mūsų nuvilti, nes protingai vykdant paieškas, galima tikėtis pasiekti neblogų rezultatų. Juk ir Žemės vandenis pažįstame toli gražu ne visus, bet supratimą apie tai, kas juose gyvena, turime neprastą.

Kaip turėtų atrodyti „protingos paieškos“? Apie tai pastaraisiais metais diskutuojama vis daugiau. Paprastai jos susiveda į diskusijas apie skirtingus technopėdsakus ir jų aptikimo galimybes. Technopėdsaku vadinamas bet koks technologinės civilizacijos požymis, matomas astronominiais atstumais. Tokia koncepcija gana panaši į astrobiologijoje plačiai nagrinėjamus biopėdsakus – astronominiais atstumais matomus bet kokios gyvybės požymius. Daugiau apie biopėdsakus ir technopėdsakus rašiau pažintiniame straipsnyje prieš beveik penkerius metus.

Technopėdsakų gali būti labai įvairių, bet dažniausiai kalbama apie tris plačias grupes: tikslingus elektromagnetinių bangų (radijo, optinius ar panašius) signalus, šilumos nuostolius ir kitą netyčinį poveikį savo aplinkai bei fizinius zondus, plintančius Visatoje. Kiekvienos iš šių grupių pėdsakų paieškos reikalauja skirtingų misijų – tiek kalbant apie teleskopų technines specifikacijas, tiek apie stebėjimų lauko, trukmės ir kitų parametrų parinkimą. Apskritai galimų paieškų būdų yra daugybė. Ar galima kaip nors įvertinti, kurie iš jų pranašesni?

2019 metais publikuotame straipsnyje būtent tą bandoma padaryti. Jame pasiūlyti devyni kriterijai – ten pavadinti „vertingumo ašimis“ – pagal kuriuos būtų vertinamas technopėdsakų paieškų projektų naudingumas. Kriterijai apima tiek paieškų bei rezultatų analizės sudėtingumą, tiek platesnį projekto poveikį bendrame mokslo kontekste.

Pirmasis kriterijus, arba ašis, labai paprastas – kokio sudėtingumo technologijos reikia paieškoms. Projektas yra tuo geresnis, kuo mažiau naujų technologijų reikia jo įgyvendinimui.

Antrasis kriterijus – kaina: pigesni projektai yra geresni.

Trečiasis – papildoma nauda kitoms sritims. Tai gali būti ir astrofizikos sritys (ar projekto metu gauti duomenys galėtų būti panaudojami kitiems astrofizikiniams uždaviniams spręsti), ir kitos (ar sukuriamos naujos technologijos gali rasti pritaikymo kitose srityse).

Ketvirtasis – aptinkamumas: kaip iš principo sudėtinga aptikti technopėdsaką, kurio norima ieškoti.

Penktoji ašis – technopėdsako trukmė: kuo ilgiau pėdsakas išlieka aptinkamas, tuo prasmingiau jo ieškoti, mat priešingu atveju didėja šansai tiesiog nepataikyti į tą trumpą laikotarpį, kai technopėdsakas matomas. „Trumpas laikotarpis“ čia gali reikšti ir dešimtis tūkstančių metų, jei palyginsime juos su milijardais metų Visatos amžiaus.

Šeštoji ašis – vienareikšmiškumas: ar aptikę technopėdsaką galėsime vienareikšmiškai pasakyti, kad tai yra technologinės civilizacijos, o ne natūralaus, negyvybinio reiškinio požymis.

Septintoji ašis – ekstrapoliacija: ar paaiškinti technopėdsako kilmei užtenka technologijų, panašių į mūsų turimas šiandien (tai yra gerai), ar reikia toli siekiančių spekuliacijų apie technologijų vystymąsi daug pažangesnėse civilizacijose.

Aštuntoji, priešpaskutinė ašis – neišvengiamumas: ar technopėdsaką turėtų palikti visos technologinės civilizacijos, ar tai yra labai specifinių veiksmų sekos reikalaujantis įvykis ar reiškinys.

Paskutinė ašis – informacijos kiekis: kiek informacijos apie technologinę civilizaciją mums suteiktų technopėdsako tyrimai.

Šis skirstymas – tikrai ne galutinis ir neginčijamas žodis technopėdsakų paieškų vertinime, tačiau jis gali padėti palyginti skirtingus projektus ir atsirinkti, kurie (kol kas) visiškai beprasmiai, o kurie verti dėmesio. Iki šiol, daugiausiai dėl menko finansavimo, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pirmoms trim ašims: SETI projektai dažniausiai būdavo tokie, kuriuos galima atlikti be jokių technologinių inovacijų, pigiai bei naudojantis jau esamais duomenimis, surinktais kitų tyrimų misijų metu. Finansavimui pagausėjus, galima pradėti daugiau dėmesio skirti likusiems šešiems kriterijams ir planuoti dedikuotas misijas, kurių mokslinė grąža gali būti daug didesnė, nei ligšiolinių.

Kur šiame vertinime atsiduria trijų anksčiau minėtų technopėdsakų grupių paieškos? Tikslingų signalų – daugiausiai radijo bei regimųjų spindulių ruožuose – paieškos vykdomos seniai, tad nenuostabu, kad jos gauna puikų įvertinimą pagal paieškos technologijų sudėtingumą.

Taip pat tikrai žinome, kad tokie signalai gali egzistuoti, nes patys juos mokame išsiųsti, todėl aukštas įvertinimas gaunamas ir pagal ekstrapoliavimo ašį. Šiek tiek žemesnis, bet vis dar aukštas, įvertinimas yra pagal kainos ir vienareikšmiškumo kriterijus: stebėjimai nereikalauja didelių resursų, o tikslingas signalas greičiausiai bus sunkiai supainiojamas su natūraliu.

Be to, toks signalas turbūt duos ir nemažai informacijos apie jo siuntėjus, taigi aukštas įvertinimas yra ir pagal paskutinįjį, informatyvumo, kriterijų. Kiti kriterijai sulaukia prastesnių įvertinimų: gretutinės informacijos gaunama nedaug, tikimybė aptikti signalą neaiški, signalo trukmė gali būti labai menka, be to, nežinia, kokia dalis galimų civilizacijų norėtų tokius signalus siųsti apskritai.

Praktiškai visi ligšioliniai bandymai aptikti nežemišką protingą gyvybę buvo šio tipo. Naujausi rezultatai, gauti Breakthrough Listen projekto metu, atkartoja ankstesnius – taip, įdomių ir nepaaiškinamų signalų iš aplinkinių žvaigždžių kartais aptinkama, bet praktiškai visais atvejais galima tvirtai atmesti nežemiškų civilizacijų galimybę.

Vienas kol kas šimtu procentų neatmestas signalas 2019-ųjų balandį užfiksuotas Kentauro Proksimos kryptimi. Vėlesni stebėjimai jokių signalo pasikartojimų neaptiko, tad manoma, jog greičiausiai tai buvo kokia nors interferencija iš antžeminio ar palydovinio šaltinio, tačiau šis paaiškinimas taip pat nėra patvirtintas.

Šilumos nuostoliai bei kitoks poveikis aplinkai gali būti labai įvairūs, bet tai yra praktiškai neišvengiamas technologijos civilizacijos efektas. Fizikos dėsniai mums sako, kad energija niekur nedingsta, tačiau panaudota energija išspinduliuojama žemesnės temperatūros, nei gauta. Todėl civilizacija, išnaudojanti didelę dalį savo žvaigždės teikiamos energijos, turi spinduliuoti atitinkamą kiekį didesnio bangos ilgio energijos. Net jei tai nėra specifiniai megaprojektai, tokie kaip Daisono sferos (apie jas ir panašius objektus irgi esu rašęs), signalą turėtume matyti.

Vertinimas pagal neišvengiamumo kriterijų – puikus. Įvertinimas taip pat puikus pagal paieškos technologijų sudėtingumą ir kainą. Neblogi įvertinimai ir pagal sekančias tris ašis: papildomą naudą, nes tokiai paieškai reikia stebėti daugybę objektų plačiame spektro ruože, taigi surinkti duomenys gali atskleisti daug įdomių retų natūralių reiškinių; aptinkamumą; bei trukmę, nes poveikis aplinkai nutinka visą laiką, kiek egzistuoja civilizacija, o kai kuriais atvejais gali išlikti ir po jos išnykimo.

Deja, pagal likusias tris ašis vertinimas gana prastas. Bet kokį signalą būtų sunku atskirti nuo, pavyzdžiui, kosminių dulkių ar kitų natūralių reiškinių; be to, sukurti gerai pastebimą poveikį reikia megastruktūrų ir panašių technologijų, kurių mes nei turime, nei artimiausioje ateityje turėsime, taigi paieškos remiasi didele technologine ekstrapoliacija. Galiausiai, aptikę šilumos nuostolius realiai sužinosime tik tiek, kad civilizacija egzistuoja ir galbūt – kiek energijos ji naudoja. Tai nėra gausi informacija, tad informatyvumo kriterijus irgi prastas.

Per pastarąjį dešimtmetį buvo ir tikslingų bandymų atrasti šilumos nuostolių, ir bandymų taip interpretuoti kai kuriuos įdomius stebėjimų rezultatus. 2008 metais paskelbta turbūt pirmoji analizė, kur tarp daugybės žvaigždžių ieškota Daisono sferų – visą ar bent didžiąją dalį žvaigždės spinduliuotės sugeriančių megastruktūrų – pėdsakų. Iš 250 tūkstančių žvaigždžių, buvusių pradiniame kataloge, atrastos trys, kurių spektro savybių nepavyko paaiškinti žinomais reiškiniais; iš kitos pusės, tikrai nėra akivaizdu, kad ten matome Daisono sferas.

Prieš savaitę paskelbtas naujas analogiškos paieškos rezultatus aprašantis straipsnis. Jame, remdamiesi 100 parsekų atstumu ir arčiau esančių žvaigždžių – iš viso 270 tūkstančių – analize tyrėjai teigia, kad Daisono sferų turi ne daugiau nei dvi iš šimto tūkstančių žvaigždžių. Net ir toks skaičius reikštų, kad analizuotame rinkinyje yra maždaug penkios žvaigždės su Daisono sferomis, tačiau svarbu nepamiršti, jog tai – tik viršutinė riba. Apatinė riba kol kas tvirtai lygi nuliui.

Turbūt joks nežemiškų civilizacijų paieškos pristatymas šiais laikais neapsieina be Tabi žvaigždės paminėjimo. Maždaug 2014 metais pastebėta, kad ši žvaigždė, tada žinoma tik kaip Keplerio teleskopo duomenų katalogo objektas numeris 8462852 (KIC 8462852), keletą kartų keistai stipriai priblėso. Stipriausio pritemimo metu jos šviesis sumažėjo daugiau nei 20%. Pritemimai buvo neperiodiški, taip pat labai skyrėsi kiekvieno jų forma.

Savaime suprantama, buvo daug spekuliacijų, jog galbūt čia matome Daisono sferą ar panašią megastruktūrą. Vėliau dauguma astronomų priėjo išvados, kad pritemimus turbūt sukelia dulkių debesys, galbūt sukelti palyginus neseniai subyrėjusios kometos ar planetos.

Visgi neatsakytų klausimų apie Tabi žvaigždę išlieka. Pavyzdžiui, nagrinėjant archyvinius duomenis nustatyta, kad ši žvaigždė per šimtą metų gana tolygiai pritemo maždaug 16%. Ar tai reiškia, kad planeta ar kometa prie žvaigždės byrėjo bent šimtą metų, paskleisdama vis daugiau dulkių į tarpplanetinę erdvę, o kartais praskrisdama ir pritemdydama visą žvaigždę? Galbūt.

Taip pat kol kas negalime visiškai atmesti ir tikimybės, jog ten egzistuoja protinga civilizacija, po truputį dengianti žvaigždę energijos kolektorių kevalu. Aišku, antroji hipotezė daug mažiau tikėtina, bet labai įdomi. Bet kol Tabi žvaigždė – vienintelė tokia, sunku pasakyti, ar ten stebime ką nors unikalaus, ar tiesiog nesuprastą, bet natūralų procesą.

Pernai vienas mokslininkas nusprendė užpildyti šią duomenų spragą ir įvairiuose duomenų kataloguose ieškojo žvaigždžių, panašių į Tabi žvaigždę. Iš pradžių apsiribojo dangaus plotu maždaug ta pačia kryptimi, kur žiūrėjo ir Kepleris, ir rado 21 įdomią kandidatę; dauguma jų ne tokios ekstremalios, kaip Tabi žvaigždė, tačiau bent vienoje buvo pastebėtas kone 2,5 karto pritemimas.

Sekančiame tyrime paieškų laukas praplėstas iki nemenkos šiaurinio pusrutulio dangaus dalies. Aptikta dar 15 panašiai neperiodiškai kintančių žvaigždžių. Įdomu, kad šias žvaigždes pagal savybes galima suskirstyti į dvi nedideles grupes: tai yra arba pagrindinės sekos žvaigždės, kurių masė gana artima Saulės masei, arba raudonųjų milžinių sekos žvaigždės, dvigubai masyvesnės už Saulę. Tokių grupių egzistavimas gali reikšti, kad neperiodiški gilūs pritemimai yra tam tikrų žvaigždžių evoliucijos dalis. Iš kitos pusės, dalis aptiktųjų žvaigždžių netikėtai koncentruojasi ir dangaus skliaute – aplink Tabi žvaigždę jų yra gerokai gausiau, nei kitur.

Statistiškai menkai tikėtina, kad atrasta sankaupa yra visiškai atsitiktinis duomenų analizės artefaktas. Jei kur nors tame regione – kelių šimtų parsekų atstumu nuo Žemės – egzistuoja galinga tarpžvaigždinė civilizacija, uždenginėjanti Daisono sferomis kelias dešimtis žvaigždžių, tai būtų tiek be galo įdomus, tai truputį baugus atradimas. Bet, vėlgi, kol kas tokia interpretacija tikrai nėra labiausiai tikėtina.

Plačiai sklindantys fiziniai zondai – kol kas nenagrinėta technopėdsakų plotmė. Aptikti tokius zondus kitose žvaigždinėse sistemose yra daug sunkiau, nei tikslingus ar netikslingus elektromagnetinius signalus, tad realiai mus domina tik galimybė, kad zondų esama Saulės sistemoje. Apie šią galimybę bei svarstymus, kodėl tokių zondų nerandame visur, kur papuola, rašiau prieš trejus metus. Bet tai, kad zondų dar neradome, nereiškia, kad jų tikrai nėra – gal tiesiog jie slepiasi, ar yra tokie maži, kad nematome ir specialiai nesislepiančių.

Taigi galėtume bandyti sukurti misiją, kuri ieškotų anomalių mažųjų objektų Saulės sistemoje ir juos tyrinėtų iš arti, o gal net pargabentų į Žemę laboratoriniams tyrimams. Jei ši misija būtų sėkminga, ji suteiktų visiškai neabejotiną įrodymą, kad protinga civilizacija kažkur egzistuoja (ar bent egzistavo), taip pat duotų ypatingai daug informacijos apie zondo kūrėjus – puikūs įvertinimai pagal du kriterijus. Aukštas įvertinimas ir pagal ilgaamžiškumą, mat zondai, net ir neveikiantys, gali išlikti daug ilgiau, nei juos sukūrusi civilizacija. Paieškoms reikėtų šiek tiek geresnių prietaisų, nei turime dabar, bet reikalingi technologiniai proveržiai atrodo ranka pasiekiami. Kaina irgi ypatingai nesikandžioja – taip, visos kosminės misijos yra brangios, bet ši nebūtų daug brangesnė už bet kokią kitą asteroidų tyrimų misiją. Be to, misija galėtų netgi būti asteroidų tyrimo misija – jos surinkti duomenys apie daugybę mažųjų Saulės sistemos kūnų puikiai pasitarnautų šiai tyrimų sričiai.

Taigi dar trys kriterijai duoda gana aukštus įvertinimus. Kiek sunku būtų aptikti zondą, pasakyti negalime, taip pat nelabai aišku ir kokio lygio technologijų reikėtų tokiems zondams sukurti, o pats sukūrimas toli gražu nėra neišvengiama civilizacijos egzistavimo pasekmė. Taigi likusių trijų kriterijų vertinimai yra kažkur tarp prastų ir vidutiniškų. Ir visgi bendrai paėmus tokia misija neatrodo mažiau prasminga, nei jau vykdomos paieškos.

Von Neumann’o zondai – save kopijuojančios mašinos, kurios santykinai greitai galėtų pasklisti po Galaktiką. Šaltinis: Kurzgesagt

Kokios yra tokių paieškų perspektyvos? Viena vertus, kaip jau rašiau aukščiau, protingai ieškant galima tikėtis iki amžiaus pabaigos išnagrinėti reikšmingą kosminio vandenyno dalį – jei ne visą, tai bent jau kelis procentus galimybių. Kita vertus, net jei protingų civilizacijų Paukščių Take ir esama, gali būti, kad jų aptikti nepavyks niekados. Kodėl? Ogi todėl, kad jos, būdamos pakankamai pažangios, susilieja su aplinka ir tampa neatskiriamos nuo natūralių procesų. Tokią idėją prieš porą metų iškėlė vienas astrobiologas, įvertinęs žmonijos technologinį progresą ir svarstydamas apie jo ekstrapoliaciją į ateitį.

Dažnai civilizacijų „pažangumas“ vertinamas per vadinamąją Kardaševo skalę. I tipo civilizacija yra tokia, kuria panaudoja visą savo planetos energiją, II tipo – žvaigždės, III tipo – galaktikos. Taip jau išeina, kad šie energijos lygiai skiriasi po maždaug 10 milijardų, arba 10¹⁰, kartų, taigi skalė kartais sudalinama į smulkesnę gradaciją – 10 kartų daugiau energijos išnaudojanti civilizacija yra 0.1 aukščiau Kardaševo skalėje. Žmonija šiuo metu yra pasiekusi maždaug 0.6-0.7 lygį, o I tipo civilizacija gali tapti per artimiausius kelis šimtmečius. Bet šis kriterijus nurodo tik naudojamos energijos kiekį, bet ne tai, kaip energija išnaudojama ir kaip civilizacija keičia savo aplinką.

Žvelgiant į žmonijos istoriją galima pastebėti, kad reikšmingi energijos sąnaudų padidėjimai susiję ir su reikšmingu aplinkos keitimo galimybių padidėjimu. Kai mūsų protėviai išrado pirmuosius įrankius, jie įgijo gebėjimą panaudoti didesnę mechaninę energiją, nei vien suteikiamą raumenų, ir panaudojo ją medžioklėje – keisdami aplinką. Ugnis davė cheminę energiją ir su laiku leido prasidėti žemdirbystei ir miestų statybai. Pramonės perversmas vėlgi susijęs ir su naujais energijos šaltiniais – anglimi, nafta, dujomis – ir su geresniu supratimu, kaip pritaikyti aplinką savo poreikiams – tiek valdomomis cheminėmis reakcijomis, tiek fiziniais įrankiais.

Tą patį galima pasakyti ir apie elektrą, branduolinę energiją, naujas medžiagas bei genetinę inžineriją. Pastaroji technologija atveria galimybę ne tik pritaikyti aplinką savo reikmėms, bet ir patiems prisitaikyti prie aplinkos; pavyzdžiui, kartais diskutuojama apie tai, jog kitas planetas galėtų kolonizuoti genetiškai modifikuoti žmonės, kurie lengviau pakeltų kitokią gravitaciją, kosminę spinduliuotę ar kitas atšiaurias savybes. Pratęsus šią trajektoriją toliau, galima spekuliuoti, jog daug pažangesnės civilizacijos galėtų prie aplinkos prisitaikyti tiek, kad taptų praktiškai nuo jos neatskiriamos. Galingiausi ateiviai gali būti mąstantys vandenynai, planetos ar žvaigždės. Jų egzistencijos gali neišduoti jokie mums suvokiami technopėdsakai, tad ir paieškos būtų beviltiškos.

Bet ar tikimybė, kad nieko nerasime, turėtų mus atgrasyti nuo tolesnių paieškų? Jokiu būdu. Istorijoje pilna atvejų, kai mažai tikėtinos fantastiškos idėjos tapo realybe – nuo kosminių skrydžių iki dirbtinio intelekto. Net jei protingų ateivių paieška neduotų tiesioginių rezultatų, gretutinė nauda žvaigždžių ir planetų, o gal ir Saulės sistemos, pažinime – neabejotina.