NASA mokslininkai mano aptikę Marse skysto vandens

Skysto vandens Marse buvo aptikta netrukus po „Phoenix“ nusileidimo Marse 2008 m. gegužės 25 dieną. Manoma, kad vandens lašai aptaškė vieną iš zondo atramų nusileidimo metu, kai stabdant trumpam buvo įjungti raketiniai varikliai, skelbia „New Scientist“. Daugiau nei 20 „Phoenix“ programos mokslininkų, tarp kurių yra ir jos vyriausiasis mokslinis vadovas fizikas Peteris Smithas iš Arizonos valstijos (JAV) universiteto, mano, kad NASA zondo kameros ant vienos „Phoenix“ atramos užfiksavo skysto vandens lašus. Kadangi „Phoenix“ nusileido šiaurinėse Marso platumose, kur, kaip vėliau paaiškėjo, per 5 mėnesius trukusią zondo misiją oro temperatūra nė karto nebuvo pakilusi aukščiau -20 laipsnių pagal Celsijų, šių nuotraukų analizavimo išvados laikomos kontroversiškomis. Tačiau, mokslininkų teigimu, jas gali paaiškinti vėliau atlikti „Phoenix“ tyrimai, kurių metu Marso grunto mėginiuose buvo aptikta perchloratų. Kadangi druskos padeda išlaikyti vandenį skystą žemose temperatūrose, mokslininkų manymu, dėl antifrizinio efekto skystas vanduo gali būti plačiai paplitęs paviršiniuose Marso grunto sluoksniuose. Tačiau net jei tai būtų tiesa, toks vanduo būtų pernelyg druskingas, kad tiktų mums žinomoms gyvybėms formoms, teigia „New Scientist“.

Vienoje iš pirmųjų nuotraukų, kurias „Phoenix“ perdavė į Žemę praėjus kelioms dienoms po nusileidimo, matyti ant vienos zondo atramos esančios nežinomos medžiagos dėmelės. Mokslininkus nustebino tai, kad per kelias artimiausias savaites jos padidėjo. Nuo to laiko „Phoenix“ programos specialistai diskutuoja dėl galimos jų kilmės.

Didelė dalis jų remia vieno iš „Phoenix“ programos tyrėjų, Mičigano universiteto profesoriaus Niltono Renno iškeltą prielaidą, kad nuotraukoje matyti druskingo vandens lašai, kurie ėmė didėti absorbuodami atmosferoje esančius vandens garus. N. Renno ir jo kolegų pateikti argumentai bus pristatyti kovo mėnesį JAV vyksiančiame forume „Lunar and Planetary Science Conference“. Šio tyrimo bendraautoriai – 21 „Phoenix“ programos mokslininkas, įskaitant ir jos vadovą P. Smithą.

Žiojėjantys Marso kanjonai ir išdžiūvusių upių vagos liudija, kad kadaise planetoje buvo daug skysto vandens, tačiau besikeičianti kai kurių gilių įdubų, stebimų iš Marso orbitos jau kelerius metus, išvaizda leidžia daryti prielaidą, kad ir dabar egzistuoja tam tikros požeminės vandens sankaupos, kurios retkarčiais prasiveržia į paviršių.

Profesoriaus N. Renno bendraautoriai mano, kad „Phoenix“ tyrimų metu grunte aptikta perchlorato druska pasižymi itin stipriu antifriziniu poveikiu. Pasak jų, itin druskingas vandens ir perchloratų mišinys gali išlaikyti vandenį skystą net 70 laipsnių šaltyje.

Jei didelės koncentracijos perchloratai yra plačiai paplitę Marso paviršiuje, lygiai taip pat gali būti paplitusios ir prie pat paviršiaus esančios skysto vandens „kišenės“, teigia mokslininkai. „Mano skaičiavimai rodo, kad skystų druskingų tirpalų nedideliame gylyje esama beveik bet kurioje Marso vietoje“, - pareiškė N. Renno.

Pasak jo, „Phoenix“ atramą galėjo aptaškyti nusileidimo metu įjungtų zondo variklių ištirpintas ledas. Reaktyviniai varikliai zondo nusileidimo vietoje „nupūtė“ viršutinį grunto sluoksnį ir atvėrė po juo esantį ledą.

Žemėje atlikti eksperimentai leidžia manyti, kad variklių liepsna galėjo ištirpdyti vieno milimetro ar didesnio storio ledo sluoksnį ir skystu vandeniu aptaškyti „Phoenix“ atramą. Jei vandenyje buvo didelė perchloratų koncentracija, jo lašai dieną galėjo išlikti skysti, o naktimis užšaldavo. N. Renno manymu, vandens lašų ant „Phoenix“ atramos galėjo užtikšti ir tuo atveju, jei zondo atramos pataikė į ploną po gruntu esančio skysto vandens sluoksnį.

Kadangi druskos pasižymi higroskopiniu poveikiu, ant atramos patekę druskingo skysčio lašai galėjo absorbuoti vandenį iš atmosferos, todėl nuotraukose dėmės didėjo. Laboratorinėmis sąlygomis sumodeliuotas toks procesas patvirtino šią prielaidą, rašo „New Scientist“. Be to, nuotraukose taip pat matyti, kaip vienas tariamo skysčio lašelis didėja absorbuodamas kito lašelio skystį – mokslininkų teigimu, tai taip pat patvirtina, kad buvo užfiksuotas skystas vanduo.

Tačiau ne visi ekspertai sutinka su tokia interpretacija, pastebi leidinys. Antai NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje mokslininkas Michaelis Hechtas, taip pat dirbantis „Phoenix“ programoje, mano, jog mįslingos medžiagos dėmės – ledo kristalai, susiformavę ant atramos žemoje temperatūroje kondensuojantis vandens garams. Ši prielaida taip pat kelia abejonių, nes „Phoenix“ atkastas ledo sluoksnis paprastai netrukus išgaruodavo.

Šiuo metu „Phoenix“ programos mokslininkai vykdo eksperimentus modeliuodami perchloratų tirpalų „elgesį“ Marso temperatūros ir slėgio sąlygomis. Jie turėtų būti baigti po kelių mėnesių.

Tačiau nepriklausomai nuo jų rezultatų tas faktas, kad Marso grunte aptikta perchloratų, leidžia daryti prielaidą, kad planetos paviršiuje gali būti daug skysto vandens „kišenių“, rašo „New Scientist“. Ar jose galėtų egzistuoti gyvybė? „Tai įmanoma“, - teigia N. Renno. Pasak mokslininko, Žemėje esama mikroorganizmų, kurie gali gyventi ekstremaliomis sąlygomis, taip pat ir labai druskingame vandenyje.