Sušalę lavonai neprisikels. Kodėl krionika nesuteiks mums nemirtingumo

Biologas ir Nobelio premijos laureatas Venki Ramakrišnanas nuodugniai ištyrė krionikos idėją, taip pat galimas problemas, rašo „LiveScience“.

Senovės Egipte žmonės mumifikuodavo mirusius faraonus, kad jie galėtų vėl „atgyti“ ir vėl naudotis savo kūnu. Po kelių tūkstantmečių tokia mintis atrodo juokinga. Bet iš tikrųjų mumifikacija turi šiuolaikinį atitikmenį.

Biologai jau seniai ieškojo galimybės užšaldyti mėginius, kad būtų galima juos saugoti vėlesniam naudojimui. Tačiau užduotis pasirodė nelengva, nes visa gyvybė Žemėje daugiausia sudaryta iš vandens. Kai vanduo užšąla, jis plečiasi, o tai reiškia, kad suardo ląsteles ir audinius. Štai kodėl, pavyzdžiui, atšildytos braškės primena lipnią ir apetito nekeliančią košę.

Biologijos šaka – kriokonservavimas – tiria, kaip užšaldyti mėginius, kad atšildyti jie išliktų gyvybingi. Mokslininkai jau išmoko, pavyzdžiui, kaip skystame azote laikyti kamienines ląsteles ir kitus mėginius. Taip pat buvo atrastas saugus spermos ir žmogaus embrionų užšaldymo būdas tolesniam apvaisinimui.

Kaip matote, kriokonservavimas tinka daugelio tipų ląstelėms ir audiniams užšaldyti. Tam dažnai naudojamas glicerinas, kuris gali atvėsti iki labai žemos temperatūros, tačiau neleidžia vandeniui virsti ledu.

Terminas krionika reiškia visišką žmogaus kūno užšaldymą, kuris įvyksta iškart po mirties, siekiant ateityje jį „prikelti“, kai atrandamas vaistas nuo jo mirties priežasties. Idėja toli gražu nėra nauja, tačiau išpopuliarėjo mokslininko ir fantastikos rašytojo Roberto Ettingerio dėka. Autorius įsivaizdavo, kaip mokslininkai ateityje galėtų atgaivinti užšaldytus kūnus ir ne tik pagydyti šiuos žmones, bet ir vėl juos pajauninti.

Kaip visa tai veikia? Kai tik žmogus miršta, jo kraujas visiškai nuleidžiamas, pakeičiant jį glicerino mišiniu, o po to kūnas dedamas į skystą azotą.

Tęsinys kitame puslapyje: