Fizikas apie mokslo raidą: nebūkite savimylos, yra kur kas didesnių problemų už dirbtinį intelektą

„Įsivaizduokite žmones, karinio konflikto zonose bandančius atkurti taiką, o už kilometro užkastas  sprogstamasis užtaisas. Kaip jiems tai išsiaiškinti? Mūsų kuriama sistema leistų tai padaryti prieš kam nors nukenčiant. Tokia technologija saugo žmonių gyvybes ir, ją pritaikius, galbūt būtų pavykę išvengti teroro aukų Briuselio oro uoste“, – sako O. Agapi, kuris taip pat mano, kad dėl žmonių polinkio dramatizuoti kartais perlenkiama lazda akcentuojant neigiamus technologijų aspektus.

– Ar tikrai įmanoma žmogaus smegenis perkelti į kompiuterį?

– Ši užduotis atrodo labai sudėtinga ir paslaptinga, tačiau įsigilinus į detales pasidaro aišku, kad tai yra įmanoma. Pradėti reikėtų nuo klausimo, kuo ypatingos žmogaus smegenys? Jos sudarytos iš 86 milijardų neuronų, sujungtų 2 trilijonais jungčių. Kaip iš smegenų išimti atskirus neuronus, sujungti juos ir išlaikyti gyvus? Kaip juos maitinti? Tai yra esminės užduotys, kurias mokslininkai mėgina įvykdyti.

Žmogaus smegenys jas atlieka kasdien. Valgant maistą, mūsų organizmas jį apdoroja. Vėliau maistingosios medžiagos nukeliauja į kraują, o kraujas aprūpina smegenis cukrumi. Žvelgiant iš inžinerinės pusės, reikia atsakyti į klausimą, ar galime sukurti tas pačias sąlygas? Atsakymas į šį klausimą – taip. Yra gerokai sudėtingesnių klausimų, kuriuos įvairiose kompanijose sprendžia mokslininkai. Esminiai iššūkiai, su kurias susiduriame, – kaip sukonstruoti tokius prietaisus.

– Ar tikite, jog kada nors bus sukurta programinė įranga, prilygstanti žmogaus galimybėms. Juk kol kas atrodo, kad niekas negali pralenkti žmogaus gebėjimų?

– Nesutinku su tokia nuomone, nes nemanau, jog žmogus yra intelekto viršūnė. Intelektas yra išmatuojamas. Nemanau, kad būtina sukurti sistemą, kuri turėtų pralenkti visus žmogaus intelektinius gebėjimus. Svarbiausia – kurti sistemas, kurios būtų naudingos žmonijai. Tuo užsiima San Franciske įkurta mano įmonė. Mes ieškome sprendimų egzistuojančioms problemoms spręsti. Kalbant apie sistemą, pranokstančią žmogaus intelektines galimybes, man kyla klausimas: kokia to vertė, kam to reikia?

– Yra žmonių, tvirtinančių, kad tobulindami dirbtinį intelektą, galime sulaukti blogų pasekmių, pasikėsinimų į mus pačius?

– Tokia nuomonė mane trikdo ir yra nesuprantama. Juk egzistuoja realios problemos. Pavyzdžiui, jūs turite mobilųjį telefoną, kuriuo ką nors nufotografuosite ir tą nuotrauką siųsite kitam žmogui. Už šio progreso slypi milžiniška kibernetikos industrija, kuri pasirūpina, kad jūsų siunčiama nuotrauka pasiektų adresatą. Tam reikia daug energijos, o juk vis daugiau žmonių visame pasaulyje pradeda naudotis internetu ir išmaniaisiais įrenginiais.

Pernai viena Indijos kompanija paskelbė, kad ruošiasi pardavinėti išmaniuosius telefonus už 5 dolerius. Mūsų laukia technologinis sprogimas. Bet kyla klausimas, kaip apdoroti tokį didelį kiekį duomenų? Tai reali problema. O svarstymai, ar kompiuteris gali tapti protingesnis už žmogų ir į jį pasikėsinti, man atrodo neįtikėtinai. Tokios kalbos žadina smalsumą, bet man jos atrodo nepagrįstos.

– Tad kodėl apie tai šnekama? Galbūt žmonės kažko nesupranta ir dėl to baiminasi?

– Manau, taip mąsto savimylos. Reikėtų nusileisti ant žemės ir suvokti, kad tokios sistemos sukonstravimas pareikalaus labai daug žmogiškų ir technologinių išteklių. Esu tikras, jog artimiausiu metu tokia sistema nebus sukurta.

– Kokia neurobiologijos mokslo ateitis? Ko galime tikėtis per artimiausius 5–10 metų?

– Manau, kad sulauksime labai daug ištobulintų kognityvinių sistemų, kurios bus pajėgios atlikti milžinišką kiekį skaičiavimų ir nereikalaus didelio kiekio energijos. Galiu paminėti dabartinį projektą su kompanija „Boeing“. Kad jo esmę būtų lengviau suvokti, pateiksiu pavyzdį apie bitę. Bitės turi gerą kvapų pojūtį – jos gali užuosti žiedadulkes už kelių kilometrų. O pasaulyje dar nėra sistemos, kuri gebėtų aptikti cheminių medžiagų pėdsakus ore.

Įsivaizduokite žmones, karinio konflikto zonose bandančius atkurti taiką, o už kilometro užkastas  sprogstamasis užtaisas. Kaip jiems tai išsiaiškinti? Mūsų kuriama sistema leistų tai padaryti prieš kam nors nukenčiant. Tokia technologija saugo žmonių gyvybes ir, ją pritaikius, galbūt būtų pavykę išvengti teroro aukų Briuselio oro uoste.

– Kokių naujovių sulauksime kasdieniame gyvenime?

– Vienas iš pavyzdžių – astmos ir tuberkuliozės susirgimų aptikimo galimybės. Įsivaizduokite prietaisą, kuris leistų net neprisilietus prie žmogaus išsiaiškinti, ar jis serga tuberkulioze ir kada jį turėtų ištikti astmos priepuolis. Štai kaip šios technologijos paveikia kasdienį gyvenimą. Manau, kad per artimiausius metus vienas iš mūsų kuriamų įrenginių leis bendrauti su išmaniaisiais telefonais beveik kaip su žmonėmis.

– Kaip manote, ar egzistuoja žmogaus vaizduotės ribos, tobulinant technologijas ir kuriant dirbtinį intelektą? Ar, Jūsų manymu, yra kas nors, kas negalėtų egzistuoti?

– Ne. Manau, kad mokslo žinios, kurias įgysime per artimiausius metus – ypač žinios neuromokslo ir dalelių fizikos srityse – atneš reikšmingų pokyčių. Ar moksliniam tobulėjimui yra pabaiga? Nemanau. Juk tebėra daug sričių, kur galima tobulėti. Kuomet individai ir valstybės ims suvokti, kad mokslas ir technologijos yra žmogaus vystymosi pamatas, atsivers neįtikėtinos galimybės. Manau, kad visi apribojimai yra tik mūsų galvose.

– Technologijos palengvina žmonių kasdienybę – sunku su tuo nesutikti. Bet ar nemanote, kad turėtų egzistuoti kokio nors pobūdžio kontrolės mechanizmas, užtikrinantis saugią pažangą?

– Technologijos neutralios. Jos yra tik įrankis. Būdai, kuriais tuos įrankius naudojame, nevienodi. Bet man atrodo, kad dėl žmonių polinkio dramatizuoti kartais perlenkiama lazda akcentuojant neigiamus technologijų aspektus. Esu tvirtai įsitikinęs, kad žmonija iš prigimties yra gera. Jei suskaičiuotume, kiek žmonių per pastaruosius penkerius metus technologijos leido ištraukti iš skurdo, šis faktas nustebintų.

Žemėje gyvena 8 milijardai žmonių. Vieni žvelgdami į šį faktą mato neigiamą pusę, teigdami, kad žmoniją vis sunkiau išlaikyti. Aš manau priešingai – turėdami 8 milijardus gyventojų, dabar turime didesnes galimybes. Žmonės natūraliai linkę technologijas naudoti pozityviems tikslams. Tad technologinės pažangos reguliavimas turėtų būti ribotas. Pradėjus kontroliuoti mokslininkų veiklą, iškyla grėsmė stabdyti mokslo pažangą. Tie, kurie apie neigiamus technologijų aspektus kalba garsiausiai, nebūtinai yra teisūs. Kiek žmonių gyvybių yra išsaugota dėl technologijų?! Technologijos yra žmonijos ateitis, kuri, mano akimis, yra itin optimistiška ir daug žadanti.

– Naudodami technologijas, žmonės dažnai atsiriboja nuo juos supančios aplinkos. Bet juk svarbiausias dalykas turėtų būti gyvas bendravimas?

– Manau, žmonės tą patį galėjo pasakyti apie popieriaus išradimą – kad tai pakeis žodinį bendravimą. Išradus telefoną, žmonės taip pat piktinosi. Aš tai suprantu. Kompanija „Microsoft“ kuria naujas technologijas, leidžiančias perkelti žmogaus atvaizdą ir taip su juo bendrauti per atstumą. Tai vertinu pozityviai.

Kalbant apie atsiribojimą nuo aplinkos, naudojant technologijas, visiškai su jumis sutinku, bet nematau reikalo nerimauti. Juk išmaniuosius telefonas Steve`as Jobsas pristatė tik 2006 m. Ši technologija dar labai jauna, bet manau, kad ji jau greitai žmonėms gali pabosti. Apibendrinant, tikiu, kad technologijos žmones labiau suartina, nei atitolina.

Rūta Dambravaitė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“