Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Biotechnologijos

Kaip kuriama dirbtinė mėsa, kada ji pakeis tradicinę kiaulieną ir kiek tai kainuos pirkėjui? (Video)

2017-10-02 (8) Rekomenduoja   (26) Perskaitymai (330)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Dau­ge­lis mė­sos at­si­sa­kan­čių žmo­nių da­ro tai dėl eti­nių pa­s­ka­t­ų – gy­vū­nai ne­tu­ri mir­ti var­dan žmo­gaus so­tu­mo. Ta­čiau ki­ton svars­tyk­lių lėkš­tėn gu­la pa­pras­tas fak­tas, ku­riam sun­ku pa­prieš­ta­rau­ti: mė­sa – ska­nu, ji mums pa­tin­ka. Iš­spręs­ti šią prieš­ta­rą ima­si moks­las ir Si­li­cio slė­nis.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šių metų rugpjūtį viena iš stambiausių žemės ūkio kompanijų Cargill, milijardieriai Billas Gatesas ir Richardas Bransonas, o taip pat kiti investuotojai, į kompaniją Memphis Meats investavo $17 mln. Ši kompanija gamina mėsą iš gyvūnų ląstelių, tad jai nereikia auginti galvijų ir paukščių – tik daugybės Petri lėkštelių. Rugsėjį Kinija ir Izraelis pasirašė $300 mln vertės sutartį dėl keitimosi „švariomis“ technologijomis, taip pat ir dirbtinės mėsos gamybos. Mėsa iš mėgintuvėlių tapo išties karšta tema: ši technologija aptariama, gerinama, dėl jos ginčijamasi ir ji pritraukia didelius pinigus. Republic išsiaiškino, kaip tai veikia, ar tai brangu, ar gali prilygti tikrai mėsai ir kuo čia dėta ekologija.

Kaip viskas prasidėjo

Kad būtų neblogai nustoti galabyti „visą vištą tik dėl krūtinėlės ar sparnelio“, dar 1932 metais kalbėjo Winstonas Churchillis. Savo esė „Po penkiasdešimties metų“ („Fifty Years Hence“), aprašydamas ateities pasaulį, jis fantazavo, kad maistui naudojamos vištų dalys bus auginamos „atskirai, tinkamoje aplinkoje“ ir skoniu nesiskirs nuo originalo.

Buvęs iždininkas ir būsimas premjeras buvo pernelyg optimistiškas, tačiau kryptį nuspėjo teisingai. Dirbtinė mėsa pirmą kartą gauta 1971 metais – tada mokslininkai išaugino jūrų kiaulytės lygųjį raumenį. Nuo šio amžiaus pradžios, mėsos auginimo mėgintuvėliuose eksperimentais domisi NASA – agentūra norėjo rasti potencialiai atsinaujinantį baltymų šaltinį ilgoms kosminėms misijoms, taip pat ir į Marsą. Mokslininkai kalakutieną kultyvavo 2001 metais, o 2002-aisiais sukūrė ir dirbtinę žuvies mėsą – karoso filė.

Viena iš pirmųjų organizacijų, investavusių pinigus į šią sferą, buvo PETA (People for the Ethical Treatment of Animals, „Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“) – ji rėmė mėsos gavimo in vitro (lot. – „stikle“) tyrimus nuo dešimtojo dešimtmečio. Po to mėsos gavimas „mėgintuvėlyje“ daug metų domino mokslininkus, bet ne visuomenę. Dar 2008 metais, kai PETA komerciškai pritaikomo laboratorinio vištienos gamybos išradėjui paskelbė skirsianti $1 mln, niekas, išskyrus itin tuo besidominčius, nemanė, kad tokia technologija išvis turi kokias nors perspektyvas.

Dabar viskas pasikeitė. Sukurtą iš raumenų ląstelių mėsą žiniasklaida vadina „ateities maistu“, šios srities tyrimus remia šalių vyriausybės (pirmieji 2008 metais tai atliko Nyderlandai), startuoliai pritraukia dešimtis milijonų dolerių investicijų ir vienas po kito pristato sukurtus produktus, kurių skonis vis arčiau idealo.

Pirmasis istorijoje mėsainis su kotletu iš dirbtinės mėsos buvo suvalgytas Londone vykusioje spaudos konferencijoje, 2013 metų rugpjūtį. Tai buvo penkis metus trukusio tyrimų projekto kulminacija, o kotletas iš karvės raumenų ląstelių buvo užaugintas per tris mėnesius. Po pustrečių metų, 2016-ųjų vasarį, JAV kompanija Memphis Meats pristatė pirmąjį laboratorijoje užaugintą mėsos kukulį, o šiais metais pristatė analogišku būdu gautą antieną ir vištieną.

Kaip išauginti kotletą

Mėsos kultivavimo mėgintuvėlyje technologijos pradžia medicinoje – persodinimui skirtų žmogaus organų kūrimas. Įžymiausias šios srities atstovas – Markas Postas, Mastrichto universiteto mokslininkas, iš pradžių tyrinėjo širdies ir kraujagyslių fiziologiją ir angiogenezę (kraujagyslių formavimąsi organizmo audiniuose). Postas kartais vadinamas mėsos in vitro krikštatėviu; būtent jo darbas 2013 metais buvo pristatytas kotleto mėsainiui pavidalu.

Kaip daugybėje komentarų spaudai aiškino Postas, viskas prasideda nuo karvės raumens audinio, iš kurio gaunamos kamieninės ląstelės, organizme kontroliuojančios audinių regeneraciją po traumos. Tvirtinama, kad gyvūnui procedūra neskausminga.

Laboratorijoje ląstelės sudedamos į maistingųjų medžiagų ir augimui būtinų cheminių junginių tirpalą, ir per tris savaites mokslininkai jau turi daugiau nei milijoną kamieninių ląstelių. Paskui gauta medžiaga išdėliojama tūkstančiuose Petri lėkštelių, kur ląstelės „susiklijuoja“ į nedideles – maždaug centimetro ilgio ir kelių milimetrų storio – raumens audinio juosteles. Kad šios juostelės tekstūra ir tankis kuo labiau primintų gyvūno raumenis, jie elektros impulsais ir kitais būdais „treniruojami“. Kai audiniai įgauna tinkamą būseną, juos galima užšaldyti ateičiai, arba iš karto gaminti. Iš pradžių maitinimui naudota fetalinė (embrioninė) plazma – medžiaga, gaunama iš veršelių vaisių kraujo. Ji plačiai naudojama, kuriant vakcinas ir biotechnologinius preparatus, nes joje yra ląstelių augimo faktorių ir mažai kraujo antikūnų. Dabar pagrindiniai „laboratorinės“ mėsos gamintojai išbando alternatyvias ląstelių auginimo terpes.

Taip iš vienintelio raumens gabalėlio galima gauti iki 10 tonų mėsos, viename interviu pareiškė Postas. Kaip pradinė medžiaga kol kas naudojami maži raumenų fragmentai – didesniems reikia deguonies ir maistingųjų medžiagų cirkuliacijos sistemos. Nuo ūkininkų išaugintos mėsos ši skiriasi visų pirma spalva – ji labai blyški, labiau primena vištieną. Kad ji būtų raudonesnė, o taip pat būtų stipresnio skonio ir turėtų daugiau geležies, mokslininkai ieško būdų, kaip būtų galima į ją pridėti baltymą mioglobiną. 2013 metais, pirmojoje degustacijoje, dirbtinis mėsainio kotletas buvo padažytas burokėlių sultimis.

Šio amžiaus pradžioje NASA užsakymu sukurtoje žuvies kultivavimo technologijoje buvo naudojami gan dideli šviežių karosų gabalėliai, kurie maistingame tirpale praleisdavo savaitę; tokiomis sąlygomis mėsos masė padidėdavo 14%. Pagal naujesnę technologiją, tyrėjai žuvies auginimui naudoja žuvies ląsteles, paimtas iš jų kūnų po žūties ir augina jas maistingoje terpėje iš druskų, angliavandenių ir baltymų. Mėsai baltymai irgi gaminami atskirai, rašo Guardian: tai primena medicinoje naudojamą insulino gavimo būdą: žuvies DNR sumaišoma su mielių ir šios veikia kaip baltymų fabrikai.

Kadangi laboratorijoje mėsa auginama kaip daugybė raumenų skaidulų, ją paprasčiausia perdirbti į faršą. Būtent todėl pirmieji tokios mėsos produktai – kotletai ir mėsos kukuliai. Gamindami pirmąjį jautienos kotletą, mokslininkai užgaišo apie tris mėnesius. Dabar, kai technologija jau išbandyta, procesas trumpesnis – nedidelės partijos degustavimui gamyba trunka kelias savaites.

Kodėl tai svarbu

Nepaisant vegetariškų alternatyvų gausėjimo, mėsos paklausa nuolat auga. Prognozuojama, kad XXI amžiaus viduryje Žemėje gyvens daugiau nei 9 milijardai žmonių ir mokslininkai jau ne vienus metus tvirtina, kad dabartiniais metodais jų išmaitinti nepavyks. Galvijų auginimas – labai daug išteklių naudojantis ir planetai kenkiantis užsiėmimas: gyvulių auginimas, transportavimas ir skerdimas, aprūpinimas pašarais – viskas smarkiai veikia ekologiją. Vienos karvės išlaikymui per dieną reikia iki 100 litrų vandens ir didelių plotų: galvijams ir jų reikmėms naudojami trys ketvirtadaliai planetos dirbamos žemės. Naminių galvijų auginimui tenka 14,5% visų antropogeninės kilmės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Galvijų spaudimas ekologijai toks didelis, kad Kanadoje (ir ne tik joje) stengiamasi išveisti karves su modifkuotu genomu, kurios į atmosferą išleistų mažiau metano (ir tuo pačiu sunaudotų mažiau pašaro).

Šiame fone laboratorinė mėsa atrodo neįtikėtinai ekologiška. Oksfordo ir Amsterdamo universitetų vertinimu, produktams iš mėgintuvėlio reikės 7–45% mažiau elektros energijos, nei tokio paties kiekio kiaulienos, avienos ar jautienos gavimui tradiciniais būdais. Perėjimas prie dirbtinės mėsos ŠES dujų emisijas potencialiai gali sumažinti 78–96%, žemės naudojimą 99%, o vandens sunaudojimą – 82–96%.

Be ekologinio yra ir akivaizdus etinis aspektas – kiekvienas kepsnys, rūkytos lašišos kąsnelis ar antis apelsinų padaže reiškia gyvūnų mirtį, ir nuotraukos iš skerdyklų gali sugadinti net užkietėjusių mėsėdžių apetitą. Laboratorijoje užauginta mėsa „švari“ ir dėl dar vienos priežasties: joje nėra patogenų, gyvenančių naminiuose gyvuliuose ir jų aplinkoje, o taip pat antibiotikų, šeriamų jiems kasdien. Ir galiausiai, karvės, kiaulės ir vištos – tiesiog neefektyvus augalinių baltymų vertimo gyvūniniais, būdas, tvirtina Postas. „Prarandame daugybę maisto tiesiog todėl, kad sumaitiname jį gyvuliams, kaip tarpininkams“, – mano biologas.

Mėsa „iš mėgintuvėlio“ dabar nagrinėjama kaip būdas išspręsti iš karto tris svarbias žmonijos problemas – pamaitinti alkstančius, sumažinti stresą gamtai ir tuo pačiu nenaudoti smurto prieš gyvūnus.

Kas įsijungė į lenktynes

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(26)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(26)
Visi šio ciklo įrašai:
2017-10-02 ->
Kaip kuriama dirbtinė mėsa, kada ji pakeis tradicinę kiaulieną ir kiek tai kainuos pirkėjui? (Video)
2015-05-11 ->
Komentarai (8)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
75(0)
63(1)
58(0)
53(0)
51(0)
44(0)
42(1)
42(0)
40(0)
37(0)
Savaitės
192(0)
189(0)
186(0)
184(0)
176(0)
Mėnesio
302(3)
291(6)
290(0)
289(2)
288(1)