Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Chemija |
Jei eksperimentuojama su kokakola, tai jau įdomu. O jei eksperimentus atlieka ir komentuoja senokai eteryje matytas Notingamo universiteto chemijos profesorius su einšteiniška kupeta plaukų ant galvos ir kaklaraiščiu su periodine cheminių elementų lentele po smakru, seras Martynas Poliakoffas. "Tad vieną vėlyvą vakarą nušlepenau į gretimą parduotuvę ir nusipirkau dvi skardines kokakolos. Man tai buvo pirmasis potyris – kokakolos dar nesu pirkęs. Maža to, nesu jos ragavęs", - savo stiliumi "eilinę neeilinę" istoriją pradeda kultinis chemijos korifėjus. Ne, šįkart eksperimentas ne su švinu. Viskas dar įspūdingiau. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
"Niekad nesat ragavęs kokakolos?" – teiraujasi balsas už kadro. – "Ne, niekada." – atsako profesorius. - "Nė gurkšnelio?" – "Nė gurkšnelio. Tikiuosi, kad esu seniausias kokakolos negėrėjas pasaulyje."
Nusipirkti kokakolos serą M. Poliakoffą paskatino prisiminta kolegos istorija apie šaldiklyje paliktą skardinę kokakolos – skardinė tada sprogo ir sugadino šaldiklį. "Tada ir pagalvojau – kas būtų, jei skardinę rudo gazuoto gėrimo įdėčiau į skystą azotą, kurio temperatūra yra -196°C?" – vaizdo siužete prisiminimais dalijasi britų mokslininkas. Apie jo reidą į parduotuvę sužinojome iš pirmųjų šio teksto eilučių. Toliau nuo 1:15 min. žiūrėkite eksperimento eigą. Veiksmas vyksta taip. Įmerkus skardinę gėrimo į indą su skystu azotu, pastarasis pradeda intensyviai kunkuliuoti. "Man įdomiausias eksperimento aspektas – anglies dvideginį (CO2) labai neblogai absorbuoja šaltas skystis, bet jo neabsorbuoja ledas, - dėsto M. Poliakoffas. – Todėl skardinei šąlant, CO2 turėtų iš jos išsiveržti. Dujų pavidalu. Slėgis skardinėje turėtų padidėti. Tačiau ledas yra mažesnio tankio už skystį, todėl skystis skardinėje turėtų išsiplėsti. Kadangi skystas azotas yra pasiutusiai šaltas, CO2 gali sukietėti. Tada efektas bus silpnesnis nei dujinio pavidalo atveju." "Žodžiu, aš tikėjaus, kad skardinė sprogs, - savo pasakojimą tęsia chemijos profesorius. – Vyliausi, kad sprogs gana įspūdingai." Sprogimas prasideda 2:15 min. "Pirmo eksperimento metu įvyko įdomus dalykas: skardinė įtrūko gėrimui dar nespėjus suledėti, - atkreipia dėmesį eksperimento autorius. – Gėrimo indo skardelė buvo tarytum peiliu perrėžta. Gėrimas išbėgo lauk, į skystą azotą. Kadangi kola yra praktiškai vanduo su cukrumi, susilietusi su skystu azotu kola sušalo, nors skystis baisiai burbuliavo." "Iš viso to išėjo kažkoks darinys, labai primenantis modernaus meno kūrinį, - tęsia M. Poliakoffas. – Kolega mane įkalbėjo nufilmuoti šio ledinio meno kūrinio tirpsmą. Filmuoti kadrai mane labai sužavėjo." (Iš tiesų, pagreitintas tirpsmo procesas atrodo įspūdingai – ypač kai šalia tirpstančios kolos pašėlusiu greičiu sukasi minutinės ir valandinės rankinio laikrodžio rodyklės). "O štai antroji skardinė smarkiai nuvylė, - neslepia profesorius. – Joje buvęs skystis sušalo visiškai, ir tik tada skardinė įtrūko. Bet kai tai įvyko, visas skardinės turinys jau buvo sukietėjęs, tad niekas neišsiveržė lauk. Įdomiausia tai, kad skardinės viduje kola buvo virtusi ne į vientisą ledo gabalą, o į kažkokią birią konsistenciją – net ne ledo smėlį, o veikiau ledo pudrą ar ledo miltelius. Manęs tai nenustebino, nes jau seniai žinau, kad į skystą azotą panardinus ledo, šis suskilinėja." "Galiausiai, kad eksperimentą būtų galima vertinti kaip itin objektyvų, nusprendėme tą patį atlikti su pepsikola, - skelia profesorius vaizdo suiežto pabaigoje. – Beje, pepsio irgi nesu ragavęs. Juk tai – tas pats... na... reikalas. Deja, gėrimų aparatas pardavinėjo tik plastikinėn taon išpilstytą pepsikolą. Šaldydami plastmasinį buteliuką pepsikolos tikėjomės, kad jis irgi įskils. Tačiau eksperimentas buvo nepaprastai nuviliantis. Nes butelis sušalo visiškai, o įskilti taip ir neįskilo. Man pasidarė mirtinai nuobodu, ir aš išėjau namo." Be reikalo, profesoriau, be reikalo – būtumėt pamatęs, kaip rudas gėrimas buteliuke virto pieno baltumo substancija, kuria galima belsti į medį, belstis į duris, daužyti langus ir ką tik nori. Laimė, profesoriaus kolega Nilas neatsispyrė pagundai pamėginti buteliuką suskaldyti smagiu plaktuko smūgiu. "Kolega Nilas, beje, neištvėrė ir neparagavęs pepsio pudros, tačiau aš savo principams likau ištikimas", - pasakojimą pasididžiavimo gaidelėmis užbaigė chemijos profesorius iš Notingamo. |