Iliustracijoje – Rubino vaza, bet ką dar joje matote? Kokias paslaptis slepia dvejopų vaizdų suvokimas

Kas tai: Vienas iš žinomiausių vadinamųjų dvejopų atvaizdų pavyzdžių, kurį prieš šimtą metų sugalvojo danų psichologas Edgaras Rubinas (1886–1951). Tai ne vienintelis dvejopas Rubino pateiktas atvaizdas ir juo labiau ne vienintelis tuo metu žinotas. Vienu iš pirmųjų nevienareikšmiško supratimo pavyzdžių buvo „Nekerio kubas“, kurį 1832 metais publikavo švedų kristalografas L.A. Neckeris.

Labiausiai ištirtu laikomas atvaizdas „Žmona ar uošvė“, priskiriamas XIX amžiaus atvirutei iš „Rubino vazos“ laikų karikatūros, tačiau psichologijos bendruomenei amerikiečių psichologas ekperimentatorius Edwinas Boringas ją pristatė tik 1930 metais.

Dvejopi atvaizdai pasižymi tuo, kad nesikeičiant poveikiui į žmogaus tinklainę, kiekvienu laiko momentu matomas vienas iš dviejų (o kartais ir daugiau) objektų: „Rubino vazos“ atveju, tai profiliai arba vaza, o pokyčiai gali vykti tiek sąmoningai, tiek ir spontaniškai, tam tikru reguliarumu.

Kuo tai įdomu mokslui: „Rubino vaza“ įdomi keliais aspektais. Pirmiausia, ji įrodo vaizdo suvokimo dvilypumą: jame yra išorinio poveikio kuriamas jutiminis pagrindas, ir turinys, kurį suteikiame vaizdui, remdamiesi savo patirtimi.

Antra, remiantis „Rubino vazos“ medžiaga, pirmą kartą buvo nuodugniai išnagrinėtas figūros ir fono santykis — bazinės geštaltpsichologijos sampratos. Figūra vientisa ir lokalizuota erdvėje, fonas amorfiškas ir tęsiasi už figūros, o kontūras visada priklauso figūrai. Figūra lyg iškyla virš fono — su tuo susijęs vienas įdomus fenomenas, kylantis stebint dvejopą vaizdą ir geštaltpsichologijoje vadinamas „gama judėjimu“: kai nustojame regėti profilius ir pradedame suvokti vazą, ji lyg pajuda link mūsų, o kai matome nebe vazą, o profilius, iš fono mūsų link pasislenka jie.

Trečia, dvejopi vaizdai kartu su binokuliarinės konkurencijos fenomenu laikomi perspektyviausiais stimulais tyrinėjant vadinamuosius sąmonės nervinius koreliatus (neural correlates of consciousness). Tai — smegenų procesai, susiję su subjektyvių išgyvenimų atsiradimu. Kai išorinis poveikis nekinta (o tai reiškia, smegenims nereikia apdoroti naujos gaunamos informacijos), kaip nervinius sąmonės koreliatus siūloma nagrinėti smegenų aktyvumą, tarpusavyje vienareikšmiškai susijusį su subjektyvios patirties atnaujinimu, tai yra, su perėjimu nuo vieno vaizdo traktavimo prie kito ir atgal.

Kam man tai žinoti: Visų pirma, kad negalvotume, jog regime tiksliai tai, kas veikia mūsų jutimo organus. Netgi jei poveikis absoliučiai vienareikšmis, galime suvokti jį kaip kažką kito, remdamiesi savo patirtimi, poreikiais ir kontekstu — pavyzdžiui, palaikyti teniso kamuoliuką obuoliu. O dar šis reiškinys plačiai naudojamas vaizduojamame mene. O būtent, jį labai mėgo olandų dailininkas Maurits Cornelis Escher, kurio darbus galima žiūrėti be galo.

M. Falikman

postnauka.ru