Besiaiškinant 29 500 metų senumo paslaptį: kas toji Willendorfo Venera, kodėl būtent ji taip išgarsėjo ir kam senovės žmonėms tokių statulėlių reikėjo apskritai?

Paleolito Veneros — senovinės statulėlės, vaizduojančios apkūnias, besilaukiančias ir netgi gimdančias moteris. Tokių artefaktų kasinėjant randama visoje Europoje. Žymiausia Venera rasta 1908 metais, netoli nuo Willendorfo miestelio, kurio garbei ir buvo pavadinta. Kodėl būtent ji taip išgarsėjo ir kam senovės žmonėms tokių statulėlių reikėjo?

Kaip statulėlė rasta?

Austrijos miestelio Willendorfo apylinkėse akmeninių įnagių ir senovės gyvūnų kaulų buvo randama ir anksčiau, tačiau specialūs kasinėjimai ten pradėti tik 1907 metais, nusprendus ten nutiesti geležinkelį. Prieš pradedant statybos darbus, 1908 metais tyrinėti vietovę leista Vienos gamtos istorijos muziejaus archeologams, kurie darbavosi ten nuo pavasario vidurio iki rudens vidurio. Dabar Willendorf II yra vienas iš svarbiausių radimviečių Vidurio ir Rytų Europoje, nes ten daug gerai ištyrinėtų kultūrinių sluoksnių, parodančių šiuolaikinio žmogaus, Homo sapiens kultūros atsiradimo ir vystymosi istoriją Europos teritorijoje.

Kitaip nei daugelį kitų statulėlių, Venerą rado ir spėjo užfiksuoti būtent ten, kur ji ir gulėjo. Tai darbininko, kuris jos neėmė į rankas ir nejudino iš vietos, nuopelnas — labai pasisekė, kad viskas būtent taip susiklostė.

Kiek metų Venerai?

Willendorfo Venerai – 29 500 metų. Tai buvo nustatyta tobulesniu radioaktyviosios anglies metodu. Anksčiau buvo vertinama, kad jos amžius yra nuo 24 iki 26 tūkstančių metų. Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio gale Europos archeologai pabandė nustatyti, iš kur paimta žaliava statulėlei, ir paaiškėjo, kad Žemutinėje Austrijoje tokių oolitinių klinčių šaltinių nėra. Geologiniais tyrimais nustatyta, kad šis medžiaga visiškai sutampa su didele kalva Stránská skála, esančia greta Brno miesto Čekijoje, už 136 kilometrų į šiaurės rytus nuo Willendorfo. Nuostabiausia, kad ir tame pačiame sluoksnyje, kaip ir paleolito Venera, rasti titnaginiai įrankiai irgi kilę iš šiaurės rytų, tik iš vietos, esančios už 150 kilometrų. Tai reiškia, kad devintojo Willendorfo II sluoksnio lygyje gyvenę žmonės ta kryptimi vaikščiojo ir, veikiausiai, šių žaliavų atsinešdavo. Tačiau nustatyti, kur statulėlė buvo išraižyta, neįmanoma. Ją galėjo atsinešti arba išraižyti jau Willendorfe iš tam skirto nedidelio klinčių gabalėlio.

Ką Venera simbolizuoja ir kam reikėjo tokių statulėlių?

Venera — universalus moters atvaizdas visoje Europos teritorijoje, nuo Prancūzijos iki Rusijos lygumos (kelios paleolito laikų statulėlės rastos Sibiro teritorijoje). Bareljefai Prancūzijos, Italijoje ir kitose šalyse vaizduoja vieną ir tą patį kanoną: tai subrendusi, perdėtai stambių formų moteris pakreipta galva. Veidas dažniausiai nevaizduojamas, tačiau yra šukuosena ar kepurėlė — tai kapaviečių žinome, kad ir moterys, ir vyrai turėdavo gausiai puoštus galvos apdarus. Pagal šį kanoną rankos arba sunertos ant krūtinės, arba sudėtos ant pilvo. Ant rankų galima pastebėti apyrankes — tokie papuošalai nuolat randami tose pat vietose, kaip ir statulėlės. Keliai suglausti, tačiau pėdos praskėstos. Iš gerai išsilaikiusių statulėlių matoma, kad jos nebuvo skirtos neparemiant pastatyti — jas arba prie ko nors prišliedavo, arba guldydavo ant nugaros ar pilvo.

Yra kelios aiškinimo, ką simbolizuoja Venera versijos, tačiau nė vienos iš jų moksliškai pagrįsta vadinti negalima. Pagal vieną iš jų, vaizduodami perdėtai didelių formų moterį, paleolito žmonės vaizdavo nutukimą. Tačiau paleoantropologai tvirtina, kad tai nė nutukimas, o būtent perdėtai didelės formos.

Kita versija susijusi su tuo, kad Veneros dažniausiai vaizduoja ne kartą gimdžiusias ar besilaukiančias moteris. Negana to, yra statuėlių, kuriose vaizduojama gimdanti moteris. Iš šiuolaikinės perspektyvos atrodo, kad moteris akcentuojama būtent kaip motina, žmogaus giminės tęsėja. Tačiau tokia mokslinė interpretacija yra dabartinė, ir paaiškinimas gali būti visai kitoks: pavyzdžiui, statulėlė galėjo simbolizuoti ryšį su gyvūnais ar protėvių pasauliu.

Negalime tiksliai pasakyti, kam tokių statulėlių reikėjo. Tai garantuotai mažųjų formų meno kūriniai, naudoti kažkokiais neutilitariniais ar kultūriniais tikslais. Pavyzdžiui, Willendorfo statulėlė buvo padengta ochra ir paguldyta nedidelėje duobelėje, galbūt slaptavietėje. Be to, nemenka dalis statulėlių buvo tyčiomis sudaužyta, tikėtina, kažkokio ritualo metu.

Kodėl taip išgarsėjo būtent Willendorfo Venera?

Venera tapo centriniu visų paleolitinių Venerų atvaizdu, nes ją sukūrė genijus, paleolitinis Leonardas da Vinčis. Joje išlaikytos visos kanono proporcijos, tačiau meistro matymas buvo toks unikalus, kad jis sugebėjo sukurti tikrą meno kūrinį. Žinoma, to meto žmonėms taip visai neatrodė, tačiau, kaip bebūtų, supratimą apie estetiką jie turėjo. Iš statulėlių ir olų meno kūrinių galima suprasti, kad gentyse buvo ir įprastų menininkų, tačiau svarbiausių atvaizdų kūrimą buvo stengiamasi patikėti žmonėms, kurie darė tai genialiai, ir tokie meistrai būdavo vertinami. Be to, viršutiniojo paleolito epochoje, galbūt jau netgi būdavo mokyklos: vienas ir tas pats menininkas ar jo mokiniai lankėsi skirtingose olose ir jas išpiešdavo.

Ko dar nežinome apie paleolitinę Venerą?

Visą XX amžių ir XXI amžiaus pradžioje, kiekvienas naujas Willendorfo Veneros tyrimas atverdavo naujas tiek pačios statulėlės, tiek kultūros, kuriai ji priklauso, briaunas. Willendorf II radimvietės devintojo sluoksnio kultūra yra didesnės kultūrinės bendrijos — Gravetės kultūros ir vadinamosios Kostenki-Willendorf kultūros dalis. Nuo XX amžiaus vidurio, kuomet Rusijoje buvo rasta nemažai Venerų, tyrėjai sakė, kad ir Rusijos lygumos statulėlės, ir Centrinės Europos statulėlės, įskaitant ir Willendorfo, labai panašios. Kiekvienas radinys parodo kažką naujo, ir dar reikia išsiaiškinti, su kuo tas panašumas susijęs.

postnauka.ru