[Išsami tema] Yra 50 % tikimybė, kad gyvename kompiuterinėje simuliacijoje: ką apie tai sako mokslas

Tikimybė 50/50 apvalinama iš skaičiavimo, kurio rezultatas yra panašus į 50,22222 iki 49,77778.

„Scientific American" cituoja reikšmingą filosofo Nicko Bostromo 2003 m. straipsnį „Ar mes gyvename kompiuterinėje simuliacijoje?”. Verta perskaityti visą neilgą N. Bostromo teksto santrauką:

„Aš tvirtinu, kad bent vienas iš šių teiginių yra teisingas:

(1) labai tikėtina, kad žmonių rūšis išnyks prieš pasiekdama „požmogiškąją" stadiją;

(2) labai mažai tikėtina, kad kuri nors požmogiška civilizacija atliks daug savo evoliucijos istorijos modeliavimų (ar jos variantų);

(3) beveik neabejotinai gyvename kompiuteriniame modelyje.

Iš to gauname, kad  įsitikinimas, jog vieną dieną tapsime postžmonėmis, vykdančiais protėvių modeliavimą, yra klaidingas, nebent šiuo metu gyvename simuliacijoje. Aptariu kai kurias šio rezultato pasekmes.

„Scientific American" atkreipia dėmesį, kad „Matrica" ir jos tęsiniai daug nuveikė, kad būtų vystoma modeliavimo teorija, tačiau filosofai šia kryptimi spėliojo tūkstančius metų. Taip pat yra daug teorijų, kurios flirtuoja su tikrovės modeliavimu prisidengdamos radikaliu solipsizmu ir skepticizmu.

Tačiau N. Bostromo modeliavimo teorija visų pirma remiasi skaičiavimo galia. Tai nebūtinai turi būti superkompiuteriai, kaip mes juos įsivaizduojame šiandien – pagalvokite apie galaktikos masto kūrinius, tokius kaip Dysono sferos, ar net „Star Trek" rašytojų įsivaizdavimus. Jei egzistuotų kompiuteris, kuriame galėtų tilpti visa mūsų visata, greičiausiai jo veikimo neatpažintume.

N. Bostromo teiginys yra ir filosofiškai, ir tikimybiškai drąsus, o apsvarstytus rezultatus jis laiko beveik grynais dvejetainiais skaičiais. Tai paskatino Kolumbijos universiteto astronomą Davidą Kippingą, vadovaujantis N. Bostromo argumentu, pasiūlyti savo skaičius.

D. Kipingas pradėjo nuo Bajeso analizės. Ir kadangi abu pirmieji du N. Bostromo kriterijai teigia, kad nėra simuliacijos, jis juos sujungė į vieną kriterijų. Tada „Scientific American“ paaiškina, kad D. Kippingas priskyrė „abejingumo principą", kuris yra pati nespecifiškiausia ir neprielaidingiausia „išankstinė tikimybė", kurią galite naudoti.

Kita dalis reikalauja šiek tiek giliau įkvėpti.

„Tada D. Kippingas parodė, kad net ir pagal modeliavimo hipotezę dauguma modeliuojamų realybių būtų niekinės", – rašo Anil Ananthaswamy iš „Scientific American", o tai reiškia, kad modeliavimas negali sukurti savo papildomų modelių. Jis tęsia:

„Taip yra todėl, kad modeliuojant atsiranda daugiau modeliavimų, ir kiekvienai paskesnei kartai prieinami skaičiavimo ištekliai sumažėja tiek, kad didžioji dalis realybių bus tos, kurios neturi skaičiavimo galios, reikalingos imituoti palikuonių realijas, galinčias išlaikyti sąmoningas būtybes".

Tai oro gurkšnis, bet šitai lengva suprasti, jei galvojame apie neabejotinai žmogaus sugalvotą modeliavimą: virtualią mašiną.

Jei turite „Apple MacBook" ir norite paleisti Windows programą, galite naudoti emuliatorių, pvz., „Wine“, kad įdiegtumėte į kompiuterį virutualią aplinką, kuri pati savaime yra tarsi tikras kompiuteris.

Tačiau jūs neduodate virtualiai mašinai viso savo standžiojo disko – jums vis tiek reikia šiek tiek, kad galėtumėte paleisti likusią programinę įrangą ir naudoti „Twitter". Kaip ir rusiškos lizdinės lėlės (matrioškos), kiekvienas tolesnis kūrinys turi visiškai tilpti į motininę lėlę ir jos neapimti.

Antra, jei programuotojai čia, imituotoje Žemėje, kada nors patys sukurs imituojamą realybę, apimančią sąmoningą būtybę, kuri, pavyzdžiui, galėtų būti uždaros jautraus dirbtinio intelekto sistemos pavidalu, visas D. Kippingo skaičiavimas bus anuliuotas.

Tačiau kol kas, XXI a., mes dar turime šiek tiek laiko Matricoje.