Sukurti aštuoni susieti fotonai

Susietumas pirmą kartą buvo numatytas Alberto Einšteino kartu su dviem kitais fizikais – Borisu Podolskiu (Boris Podolsky) ir Natanu Rouzenu (Nathan Rosen). Susietumo metu tarp dalelių egzistuoja labai stiprus sąryšis – tai, kas nutinka vienai dalelei, tuojau pat kažkokiu būdu nutinka ir kitoms. Kažkas panašaus į identiškus dvynius, kurie jaučia segtuko dūrį į pirštų galiukus, nepriklausomai ar jie būtų viename kambaryje, ar toli vienas nuo kito.

Atliktame eksperimente mokslininkai pasiuntė didelės energijos lazerio fotoną į netiesinį kristalą. Fotonas suskilo į du susietus fotonus. Vienas fotonas laikomas atskirai, o kitas pasiųstas į kitą netiesinį kristalą. Tokiu būdu sukuriama kita pora susietų fotonų, kurie išlieka susieti su pradine pora fotonų. Vėl vienas fotonas iš naujos poros sulaikomas, o kitas siunčiamas per kitą netiesinį kristalą. Sukuriama dar viena pora susietų fotonų, kurie taip pat yra susieti su kitais susietais fotonais. Procedūra kartota, kol buvo gauti aštuoni vienas su kitu susieti fotonai.

Po kelių metų tyrimų mokslininkai sužinojo gana daug apie susietų dalelių kūrimą. Tačiau jie negalėjo jų išlaikyti vienoje vietoje. Susietos dalelės, sukurtos kinų mokslininkų, negyvuoja ilgą laiką, tačiau mokslininkai sugebėjo sulaikyti susietus fotonus pakankamai ilgai, kol buvo kuriamos naujos susietos dalelės, kad jas vėliau būtų galima stebėti.

Daugelis fizikų visą procesą lygina su žinomu mintiniu eksperimentu – Šredingerio (Schrödinger) katinu. Šis mintinis eksperimentas buvo paminėtas Ervino Šredingerio laiške Einšteinui. Laiške Šredingeris aprašo katiną, paslėptą dėžėje su radioaktyviomis medžiagomis, kurioms suirus būtų išleidžiami nuodai, nužudantys katiną. Tai reiškia, kad katinas vienu metu yra gyvas ir miręs. Pagrindinis susietumo tyrimo tikslas yra nustatyti, kaip jis veikia, kad vėliau šį efektą būtų galima panaudoti kvantiniuose kompiuteriuose.