Kvietimai, išsiųsti po vakarėlio, ir šampanas, kuris buvo iššvaistytas. Nuostabus Hawkingo testas

Ar kada nors susimąstėte, kodėl gatvėse nematyti turistų iš ateities? Tai klausimas, kuris jau seniai neduoda ramybės tiek mokslininkams, tiek mokslinei fantastikai prijaučiantiems žmonėms. Atrodytų, jeigu kelionės laiku būtų įmanomos, kažkas jau seniai turėjo pas mus apsilankyti. Ir vis dėlto... tyla. Stephenas Hawkingas nusprendė tai patikrinti gana neįprastu būdu – jis surengė vakarėlį keliautojams laiku, tačiau kvietimus išsiuntė tik po renginio. Logika buvo negailestinga: jeigu kelionės į praeitį egzistuoja, ateities svečiai galėjo sužinoti apie įvykį iš istorinių archyvų. Tačiau salę pripildė tik iškalbinga tuštuma.

Hawkingo eksperimentas. Tuščios kėdės ir nepatogūs klausimai

2009 m. birželio 28 d. Kembridžo universitete įvyko vienas įdomiausių eksperimentų fizikos istorijoje. Hawkingas išnuomojo salę, paruošė šampaną, papuošimus ir laukė. Laukė kažko, kas taip ir nepasirodė. Mokslininkas, savo gyvenimą paskyręs juodųjų skylių bei Hawkingo spinduliuotės tyrimams, suprato, kad neigiamą eksperimento rezultatą galima interpretuoti įvairiai. Galbūt kelionės laiku iš esmės yra fiziškai neįmanomos? O gal egzistuoja dar nežinomi dėsniai, draudžiantys tokią galimybę?

Šiuolaikinė teorinė fizika visiškai neatmeta kelionių į praeitį. Bendroji reliatyvumo teorija numato scenarijus, kuriuose pakankamai iškreipta erdvėlaikio struktūra leistų tokią kelionę. Tačiau lieka priežastingumo paradoksai. Kas nutiktų, jei keliautojas pakeistų praeitį taip, kad jo paties kelionė taptų neįmanoma?

Savi-naikinimosi teorija. Elegantiškas kosminės mįslės sprendimas

Andrew Jacksonas iš Informatikos mokyklos pasiūlė intriguojantį paaiškinimą. Pasak jo tyrimų, kelionės laiku gali būti savinaikinantis reiškinys, kuris pats save pašalina iš realybės.

„Darau išvadą, kad pagal mano modelį kelionės laiku yra savinaikinančios: laiko linija nuolat perrašoma, kol neišvengiamai pasiekiama ta būsena, kurioje jokių laiko mašinų niekada nesukonstruota,“ – teigė Jacksonas.

Ši teorija siūlo, kad kiekvienas bandymas manipuliuoti laiku įneša dinaminį nestabilumą į laiko liniją. Visata tarsi „perrašo“ tikrovę, siekdama stabiliausios konfigūracijos. O stabiliausia būsena yra ta, kurioje laiko mašinų paprasčiausiai nėra. Jacksonas savo koncepciją grindė Markovo grandinėmis – matematiniu modeliu, kuriame ateitis priklauso tik nuo dabarties. Kelionių laiku kontekste tai reiškia pokyčių kaskadą: kiekviena modifikacija iššaukia naują, kol galiausiai galimybė keliauti laiku visiškai išnyksta. Įdomu tai, kad žmonėms, nekeliaujantiems laiku, šis procesas būtų visiškai nepastebimas. Gyventume regimai stabilioje tikrovėje, nė nenutuokdami apie kosminę istorijos peržiūrą, vykstančią kažkur fone.

Pats Jacksonas pripažįsta, kad paprasčiausias paaiškinimas – kelionės į praeitį tiesiog neįmanomos. Vis dėlto verta tyrinėti net ir pačias egzotiškiausias teorijas, nes mokslinis mąstymas plečia mūsų supratimą apie fundamentalius Visatos dėsnius, net jei galiausiai kai kurias idėjas teks nustumti į pasakų sritį. Savinaikinimosi teorija atveria naujų perspektyvų teorinei fizikai. Jei iš tiesų egzistuoja kosminiai stabilizavimo mechanizmai, jie gali padėti suprasti ir kitas paslaptis – nuo tamsiosios materijos problemos iki kvantinės gravitacijos.

Tuščios kėdės Hawkingo vakarėlyje gali reikšti ne tik tai, kad kelionės laiku neįmanomos, bet ir tai, jog Visata išmintingai saugo save nuo priežasties–pasekmės prieštaravimų. Arba paprasčiausiai tai, kad būsimi keliautojai nemėgsta šampano. Kas žino? Kol kas kelionės laiku išlieka svajonių ir literatūrinės fantazijos sfera. Ir nors mokslas dar netarė paskutinio žodžio, panašu, kad jei kada nors mus aplankys kas nors iš ateities, tai greičiau bus gero filmo scenarijaus, o ne fizikos dėsnių nuopelnas.