Penkios didžiausios Alberto Einsteino klaidos

Tačiau net ir žmonės-legendos yra žmonės, jie gali klysti. Savo mokslo karjeroje A. Einsteinas yra pridaręs nemažai klaidų – kartais dėl žioplumo, o kartais jo mąstymas tiesiog neturėjo nieko bendro su tuo, ką šiandien vadiname mokslo realybe. Štai penkios didžiausios A. Einsteino klaidos.

1. Kosmologinė konstanta

Savo reliatyvumo teorijoje A. Einsteinas matematinėmis lygtymis aprašė gravitaciją, erdvę ir laiką – iki tol joks mokslininkas nesugebėjo padaryti nieko panašaus.

Tačiau tam, kad matematinės lygtys būtų teisingos, A. Einsteinas turėjo sukurti naują konstantą (nekintančią skaitinę vertę, tokią, kaip „pi“ ar „e“), kurui „subalansuotų“ bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis.

Šį skaičių mokslininkas pavadino „kosmologine konstanta“ – ji lygtyse padėjo įvertinti nekintančią Visatos prigimtį. Tačiau netrukus po A. Einsteino lygčių publikavimo fizikai išsiaiškino, jog Visata nėra nekintanti, o iš tiesų plečiasi – ir daro tai milžinišku greičiu.

Supratęs savo klaidą, A. Einsteinas atsisakė kosmologinės konstantos sąvokos. Kaip bebūtų keista, klaida buvo ne kosmologinės konstantos sugalvojimas, o šios konstantos atsisakymas: matematinėms lygtims ji buvo reikalinga.

Šiuolaikiniai mokslininkai kosmologinę konstantą vertina kaip skaičių, atstovaujantį paslaptingai jėgai, vadinamai tamsiąja energija, dėl kurios Visata plečiasi didėjančiu greičiu.

2. Gravitacinis lęšis

Gravitacijos laukai apie didelės masės objektus – pavyzdžiui, stambius galaktikų spiečius – iškreipia pro šalį keliaujančią šviesą. Kuo objektas masyvesnis, to jo poveikis šviesos spinduliams didesnis. Tai yra vadinama gravitacinio lęšio efektu.

Gravitacinio lęšio poveikis – pats patogiausias būdas apskaičiuoti milžiniškų tolimų objektų masę. Be to, šis poveikis išdidina daug tolimesnius objektus, kuriuos iš Žemės įžiūrėti galime tik dėl to paties gravitacinio lęšio. O taip pat mokslininkai gravitacinio lęšio efektą naudoja tamsiosios materijos (nematomos medžiagos, sudarančios apie 85 proc. Visatos masės) žemėlapius: žemėlapiai sudaromi stebint, kaip tamsioji materija iškreipia šviesą.

Tačiau A. Einsteinas manė, kad gravitacinio lęšio efektas būtų pernelyg silpnas, kad būtų įžiūrimas. Todėl jis šią sąvoką atmetė kaip iš esmės bevertę ir nieko apie ją nerašė tol, kol tą padaryti neparagino kolega. Įvertinus tai, kiek šis efektas yra svarbus šiandieniniams astronomams, iš A. Einsteino pusės buvo padarytas rimta klaida apie tai nutylėti – tol, kol kolega nepadėjo pataisyti tos klaidos.

3. Gravitacinės bangos

A. Einsteinas buvo jau pademonstravęs, kad materija gali iškreipti erdvę, todėl natūralu buvo manyti, kad materijos judėjimas erdvėje turėtų sukurti bangą – panašiai, kaip akmens įmetimas į vandenį sukuria raibulius.

Tačiau erdvėlaikio raibuliai A. Einsteinui atrodė kaip pernelyg beprotiška idėja. Dar daugiau – kai jis pabandė užrašyti šio reiškinio matematinę formulę, jam nepavyko. Taigi, A. Einsteinas atmetė gravitacinių bangų egzistavimo galimybę (nors jas ir prognozavo jo paties sukurta reliatyvumo teorija!) Fizikas vos nepublikavo savo mokslinio darbo su tokia milžiniška spraga. Laimei, kitas mokslininkas pastebėjo mokslinio darbo trūkumą dar prieš jį publikuojant.

A. Einsteinas sugebėjo išmąstyti gravitacines bangas aprašančią formulę ir publikavo teisingą straipsnio versiją, kurioje numatoma, kad gravitacinės bangos turėtų egzistuoti. Tiesa, nors matematiniai skaičiavimai rodo, kad tokios bangos egzistuoja, kol kas jų tiesioginiais stebėjimais užfiksuoti nepavyksta. Šių bangų-slapukių paieškoms mestos milžiniškos mokslininkų pajėgos. Egzistuoja net keli gravitacinių bangų jutikliai skirtingose šalyse – vieno jų atstovai jau buvo apsidžiaugę, kad padarė amžiaus atradimą, bet, deja, po skaičiavimų patikslinimo jau išgertas šampanas smarkiai apkarto: atradimas atšauktas.

4. Juodosios bedugnės A. Einsteino teorijos prognozavo, kad juodosios bedugnės egzistuoti turėtų, tačiau pats fizikas nežinojo, kas tai per objektai ir nesugebėjo jų aprašyti matematiškai. Dabar apie šiuos milžiniškos gravitacijos objektus žinome ganėtinai nemažai – ne tik turime pakankamai įrodymų, kad jos iš tiesų egzistuoja, bet ir žinome, kad jos gali būti milijonus kartų sunkesnės už mūsų Saulę, ir kad viena tokia bedugnė yra mūsų galaktikos centre.

5. Kvantinė mechanika

1921 metų Nobelio fizikos premija A. Einsteinui buvo skirta ne už daugiausiai jį garsinančias reliatyvunmo teorijas, bet už fotoelektrinio efekto tyrimus, kurie yra itin svarbūs vystant kvantinę mechaniką.

Paradoksalu, bet pats A. Eisnteinas kvantine mechanika labai abejojo. Nors reikia pripažinti, kad pagrindo tam yra: nemaža dalis šios fizikos srities elementų gali būti vadinami mažų mažiausiai keistais. Pavyzdžiui, kvantinė mechanika byloja, kad viena dalelė tuo pačiu laiko momentu gali būti dviejų skirtingų būsenų bei, kad informaciją kitai dalelei ji gali persiųsti didesniu nei šviesos greičiu.

Netgi šiuolaikiniai fizikai, kurių tiesioginė darbo sritis yra kvantinė mechanika, dažnai prisipažins, kad savo dalyko nelabai supranta. Bet mokslo žinios vis labiau ir labiau artėja prie įrodymo, kad kvantinė mechanika yra reali. Todėl A. Einsteino nesugebėjimas jos įtraukti į savo teoriją gali būti pati didžiausia jo gyvenimo klaida.

Bet, nepaisant visų šių klaidų, A. Einsteinas vis vien yra vertinamas kaip vienas įtakingiausių visų laikų mokslininkų. Juk klaidų nedaro tik tas, kuris nedaro nieko, o jei jau visą pasaulį verti aukštyn kojomis – viena kita klaidelė yra tiesiog neišvengiamybė.