Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Fizika |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Technologijų progresas dažniausiai laikomas judėjimu į priekį – tačiau kartais technologijos pakeičia kursą į praktiškai priešingą kryptį. Vienas iš įdomiausių tokio reiškinio pavyzdžių – Damasko plieno kardai. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Damasko kardai apipinti legendomis – tiesiogine prasme. Pasakojama, Ričardas Liūtaširdis, susitikęs sultoną Saladiną, norėjo pademonstruoti savo geležtės jėgą ir vienu galingu smūgiu perkirto medžio kamieną. Atsakydamas Saladinas išsitraukė šilkinę nosinaitę, pametėjo oran ir leido kristi ant savo kardo ašmenų – šie be vargo padalijo nosinaitę pusiau. Saladinas nebuvo paskutiniuoju Damasko kardo savininku, tačiau šioje garbingoje eilėje stovėjau arčiau galo, nei pradžios. Laikui bėgant, Damasko plieno kalybos menas buvo prarastas, ir nuo tada žmonės nesyk bandė jį atkurti. Šis procesas mokslo požiūriu buvo akivaizdus žingsnis atgal, tačiau niekas nesuvokė šio žingsnio pločio iki pat antrojo tūkstantmečio pradžios. Tuomet mįslės ėmėsi mokslininkai, ir, atidžiai išstudijavę išlikusius Damasko plieno kardus, išsiaiškino, kad jų nepralenkiamas savybes lemia anglies nanovamzdeliai ir nanopluoštas. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, nanovamzdeliai susidarydavo dėl tikslaus priemaišų lygio gaminamame pliene. Damasko pliene (beje, šis pavadinimas nėra tikslus, nes pirmiausia jis išgautas Indijos) yra 1,5% anglies ir bendrinis jo pavadinimas yra „wootz“. Iš šio plieno senovės kalviai formuodavo daugiasluoksnes struktūras. Centrinis sluoksnis būdavo sudarytas iš cementito – Fe3C kombinacija – kurią supo minkštesnio plieno sluoksniai. Kaldami kardus, kalviai šiuos sluoksnius kruopščiai kryžiuodavo, sudarydami kieto ir minkšto plieno matricą – kardai būdavo tuo pat metu tvirti ir lankstūs. Galiausiai kalvis nukaltą kardą ėsdindavo stipria rūgštimi, kuri ištirpdydavo dalį minkštos geležies, tačiau palikdavo nanovamzdelius ir nanopluoštą, – susidarydavo itin tvirtas ir aštrus išorinis sluoksnis. Be to, ėsdinimas suteikdavo geležtei garsųjį tamsių ir šviesių sluoksnių sūkuriuojantį raštą, tapusį Damasko plieno vizitine kortele. Tačiau kodėl šis akivaizdžiai naudingas procesas buvo prarastas ir pamirštas? Niekas nežino tikslaus atsakymo į šį klausimą. Kai kas tvirtina, kad kai kuriuose Indijos regionuose buvo gausu geležies ir anglingų mineralų, kuriuose žaliavos susidarydavo natūraliai. Ištraukus jas į paviršių, niekas nežinojo, kaip ją reikėtų pagaminti patiems. Kiti mano, kad šios svarbios žinios buvo prarastos per socialinius neramumus. Taip pat gali būti, kad prekyba kardais per keletą amžių sunyko tiesiog menkstant pačiai kardo reikšmei. Kai kuriuose XIX amžiaus karduose yra nedidelių žemos kokybės Damasko plieno pėdsakų. Tačiau dabar galime sakyti, kad šios senovės žinos nebuvo prarastos negrįžtamai, nes mokslininkams pavyko šį procesą atrasti iš naujo. Ir jei dabar kardų mums nereikia, bent jau turime anglies nanovamzdeliai.
▲
|