Atrodo kaip iš fantastinio filmo: Suomijos mokslininkai sukūrė vaikštantį plastiką (video)

Priešistorė viso šio projekto turbūt be galo įdomi, tačiau ką patys Tamperės (Suomija) universiteto mokslininkai pripažįstą, juos bandymams įkvėpė garsusis Pavlovo šuns eksperimentas. Jo metu buvo įrodyta, kad šunį įmanoma įpratinti reaguoti į tam tikrus ženklus ar garsus, kuriuos jis susieja su maistu. Taip pasaulis sužinojo apie sąlyginį refleksą.

Bėda akivaizdi, plastikas yra negyvas objektas, ir jo maistu neįpratinsi elgtis kaip dresuojamo šuns. Tiksliau plastiko dresuotojas skambėtų kaip psichologų dėmesio vertas subjektas. Tačiau mokslininkai nebūtų mokslininkais jei neturėtų plano kaip tai įgyvendinti.

Jie sukūrė specialų plastiką, pasitelkdami sintetinį į temperatūrą reaguojantį hidrogelį, kuriame dar yra plazmoninių aukso nanodalelių merocianino pagrindu sukurtą fotorūgštį. Toks itin neįprastas plastikas gavęs šviesos ėmė elgtis ne pagal savo prigimtį. Pasižiūrėkime bandymo vaizdo įrašą:

Vienas pagrindinių tyrinėjimo grupės narių Arri Priimägi tokį judesį palygino su žmogaus pirštu. Susilenkdamas jis sukuria judesį, kurį nuolat atlikdamas gali vaikščioti sraigės greičiu. Net įprastas plastikas veikiamas karščio „juda“, tačiau šis specialus plastikas reaguoja ne į karštį, o į šviesos srautą.

Projektas lyginamas su Pavlovo šuns eksperimentu todėl, kad plastikas yra apgaunamas. Jis judesį atlieka, nes intensyvi šviesa jam asocijuojasi su karščiu, o į karštį plastikas reaguoja judesiu, tačiau šiuo atveju viską lydinčio karščio nėra.

Žinoma taip reaguoja tik specialiai paruoštas bandomasis objektas. Paruošimo stadijoje jį ilgą laika veikia skirtingos galios šviesos srautai. Ilgą laiką apšviečiamas plastikas kaista ir linksta. Todėl vėliau gavęs šviesos komandą jis susilenkia į tokią poziciją kokioje buvo veikiant tokiai šviesai. Tik tuomet jį lankstė karštis, o dabar jis šviesą susieja su juo ir pereina į tokią poziciją kokią turėtų sukelti nukreipta į jį šviesa. Bandymas paskelbtas žurnale „Matter“.

Mokslininkai mano, kad be kompiuterio tam tikrus judesius galinčios atlikti medžiagos gali rasti perspektyvos ateities technikoje, pirmiausia mikrorobotikoje. Išmokytos savaime reaguoti į stimuliacija medžiagos palengvintų dalių kūrimą, nes kai kuriems judesiams atlikti nebereiktų kurti sudėtingų judinimo mechanizmų. Jos bent kelis veiksmus būtų išmokytos atlikti reaguojant į siunčiamus dirgiklius.