Kas tai yra Botsvanos „Dramblių ekspresas“: kaip išspręsti didelę problemą tarp gyvūnų ir žmonių (Video)

Žmonių ir dramblių sambūvis yra svarbus daugelyje pasaulio vietų, o nesugebėjimas sukurti tokios harmonijos gali kelti grėsmę net klestinčioms dramblių populiacijoms. 

Pavyzdžiui, dėl išaugusio žmonių ir dramblių konflikto Bangladeše šios šalies dramblių populiacijai gresia rimta išnykimo rizika, o šiuo metu jų liko tik keli šimtai.

Apskaičiuota, kad Okavango deltoje per konfliktus kasmet žūva 25 drambliai. „Ecoexist“ buvo įkurta 2013 m., siekiant puoselėti harmoniją tarp žmonių ir dramblių šiame „karštame“ regione ir padėti jiems gyventi drauge.

„Mūsų misija – remti žmonių, kurie dalijasi erdve su drambliais, gyvenimus ir pragyvenimo šaltinius“, – sako Songhurst.

Suburdama ūkininkus, mokslininkus, kaimų vadovus, politikos formuotojus ir verslo žmones, „Ecoexist“ siekia rasti sprendimus, kaip sumažinti žmonių ir dramblių konfliktą.

„Dramblių ekspresas“ yra tik vienas iš šių sprendimų. Kuriant jį, pirmoji „Ecoexist“ užduotis buvo nustatyti dramblių judėjimo koridorius, kai jie juda iš sausumos į Okavango deltą, kad pasiektų vandenį.

„Ecoexist“ tai padarė stebėdama dramblių judėjimą, atlikdama žemės tyrimus, apklausdama kaimo gyventojus ir čiabuvius.

Tada panaudojo šią informaciją tam, kad nustatytų tam tikras vietas, kur dramblių koridoriai susikerta su žvyrkeliu, jungiančiu visus 13 kaimų palei Okavango upę. „Ecoexist“ pažymėjo šias vietas, siekdama sumažinti pėsčiųjų susidūrimą su drambliais. Tada buvo nuspręsta dėl geriausių autobusų maršrutų.

„Ecoexist“ turimi du mikroautobusai dabar gabena apie 170 moksleivių ir 40 vyresnių studentų, įstojusių į Botsvanos atvirąjį universitetą, taip pat sveikatos priežiūros darbuotojus, kurie vežami į klinikas ir pacientus, sako Songhurst.

„Slaugytojai ir gydytojai vežami ten, kur sveikatos priežiūros paslaugos sunkiai prieinamos. „Covid-19“ karantino metu [autobusai] vežė slaugytojus ir gydytojus į žmonių sodybas.“

Songhurst teigia, kad nuo 2020 m., kai autobusai pradėjo važinėti, buvo vienas žmonių sutrypimo atvejis, auka nebuvo nei medikas, nei studentas, ir toje pačioje vietovėje kasmet miršta mažiausiai vienas žmogus. DWNP nurodė, kad oficialių duomenų apie „probleminių dramblių“ mirtį šiuo laikotarpiu šiame konkrečiame regione nėra.

Pasak Songhurst, daugeliu atvejų, kai per pastaruosius trylika metų žmogų nužudė dramblys rytinėje pakrantėje, vienas ar daugiau dramblių buvo nušauti keršijant.

Yra ženklų, kad autobusai padėjo sumažinti vietinių gyventojų baimę ir nerimą gyventi su drambliais, sako Songhurst. „Mokyklų lankomumas pagerėjo, todėl mokytojai taip pat pranešė, kad dėl to pagerėjo mokinių rezultatai“, – sako ji.

Tėvai sako, kad jaučiasi daug saugiau. Eretšos kaimo pakraštyje gyvenanti Ikamogeleng Mojasagagwe sako, kad autobusai gelbsti ne tik jos dviejų vaikų (penkerių ir septynerių metų), bet ir jos gyvybes.

„Man tai tikrai padėjo, nes nerizikuoju kirsti dramblių koridoriaus, kai einu pėsčiomis į mokyklą ir atgal“, – sako ji. „Anksčiau kiekvieną rytą turėjau keltis anksti, kad nuvesčiau savo vaikus 6 km atstumu iki mokyklos ir atgal, tada vėl po pietų, kad paimčiau juos iš mokyklos, nes jie dar yra maži.“

Kerryn Carter, Zambijoje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Elephant Connection“, skatinančios dramblių ir žmonių sambūvį, įkūrėja, sako, kad užuojauta ir empatija žmonėms, kuriuos paveikė drambliai, yra svarbi žmonių ir dramblių konflikto mažinimo dalis.

„Faktas, kad [Ecoexist] dirba vietoje, kartu su bendruomenėmis, yra labai naudingas, nes dėl to žmonės jaučiasi išgirsti apie tai, kaip juos veikia drambliai“, – sako ji. „Bendruomenės paprastai jaučiasi ignoruojamos“.

Kasdienę autobusų veiklą bendrai valdo „Ecoexist“ ir bendruomenės fondas, kuris per trejus metus perims autobusų eksploatavimą, įskaitant finansavimo radimą, priduria Songhurst. Dvi turizmo safario bendrovės – „Natural Selection“ ir „Unchartered Africa“ – nupirko originalius autobusus ir dvejus metus padengė 20 000 USD metines išlaidas. KAZA taip pat pažadėjo 10 100 USD finansinę paramą autobusų eksploatavimui.

Tačiau Sesinyi iš „Okavango Community Trust“ teigia, kad veiklos sąnaudos paprastai viršija turimą biudžetą.

Moyei Karundu, vienas iš dviejų mikroautobusų vairuotojų, sako, kad vairuotojų trūkumas reiškia, kad vienam susirgus gali kilti pavojus aptarnavimui. Jis sako, kad ne tik veža į mokyklą, bet ir penktadieniais veža vaikus į jų šeimos narių galvijų priežiūros postus, o sekmadieniais parveža namo, kad kitą dieną vaikai būtų pasiruošę eiti į mokyklą.

Sekmadienio rytą jis sustabdo dramblių paveikslais papuoštą mikroautobusą tam skirtoje autobusų stotelėje tarp Eretšos ir Gonutsugos. Laukdamas, kol vaikai atbėgs į autobusų stotelę ir įlips į transporto priemonę su tėvų prikrautais šviežio pieno, rūgpienio ir mėsos indais iš galvijų postų bei pajudės namo, jis parodo į tamsiai žalią ženklą su užrašu „Dramblių koridorius“. Jis sako, kad prieš trejus metus čia dramblys mirtinai sutrypė 20 metų jauną moterį.

Tačiau yra daug daugiau žmonių, kuriems reikia pagalbos, nei du autobusai gali suteikti su dabartiniu finansavimu, priduria Songhurst. Mosupi priduria, kad dėl ribotų išteklių tenka pasirinkti, kam teikti pirmenybę, tad autobusais suaugusieji gali važiuoti rečiausiais atvejais. „Jei turėtume pakankamai išteklių, padėtume visiems.“

„Ecoexist“ turi grafiką, kaip nustatytu laiku vežami sveikatos darbuotojai į gyvenvietes. „Pranešėme bendruomenėms ir jos žino, kad tai ne greitoji pagalba“, – sako Mosupi – vežami tik pacientai, kurių sveikatos būklė yra sunkiausia.

Mosupi priduria, kad turimų lėšų kiekis leidžia tenkintis įprasto pravažumo mikroautobusais, o ne 4x4 modeliais, kas taip pat reiškia, kad paslauga negali pasiekti kai kurių žmonių, gyvenančių sudėtingose vietovėse.

Ilgalaikio finansavimo trūkumas yra pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis tokio tipo projektų, net kai jie pirmą kartą pradedami, sako Carter. „Finansavimo dotacijos dažniausiai tęsiasi nuo vienerių iki dvejų metų. Taigi negalite pradėti pakankamai didelio masto programos, todėl daugelis projektų tampa netvarūs.“

Šiuos finansavimo iššūkius būtina įveikti. Tokios pastangos kaip „Dramblių ekspresas“ yra gyvybiškai svarbios norint sukurti labai reikalingą regiono žmonių ir dramblių sambūvį, sako Nyambe.

„Negalima tiesiog iš jų gyvenamos aplinkos išimti nei gyvūnų, nei žmonių. Turite sugalvoti intensyvius mechanizmus, kuriais siekiama sumažinti tarpusavio konfliktus, ką šie autobusai ir daro“.